Aš nemanau ,kad tu kažkada sužinosi kas tu esi,kol neprarasi to kas tu esi. Tu nejauti skausmo, kol žmogus neatneša jo į tavo gyvenimą, kol meilė išsveidžia kaištį iš granatos, paliekanti stoveti tave vieną mūšio lauke.Tu nejauti meilės, kol priežastis tavo laimės ir džiaugsmo padaro tave silpnu,nykstančiu ir kenčiančiu. Jis mylėjo mane.Jis mylėjo mane labai stipriai ,kad jis pamiršo nekęsti savęs.Jis buvo labai užsiėmęs išleisti mane anksčiau kitų, kad jis nepastebėjo audros viduje kuri pradejo lūžti ,leido šviesai prasiskverbti.Jis atneše mane atgal į gyvenimą.Jis buvo lietus jaučiantis mane ir saugantis mano širdį.Jis pažadėjo man būti geresniu ir jis tai padarė.Dieve,jis tai padarė. Ir tada,kažkas jo viduje pasikeitė, ne vien pakeitė jį, bet paveikė taip pat ir mane.Jis paėmė kiekvieną Lašą aistros ir pagarbos kurią turėjau sau ir suspaudė po savo padu.Jis trenkė man į mano skaudžiausią vietą ,ir aš nemanau ,kad kadanors jutau tokį skausma kaip tada.Jis sugadino mane,tokią kokia buvau ankščiau.Jis pakeitė ir manipuliavo manimi, todėl dabar tokia esu, ir sužlugde žmogų kurio tūrėjau būti. Bet visas skausmas,ašaros,melai...Aš pakartočiau tai išnaujo jai galėčiau jausti jo meilę ir vėl. Istorija verčiu,bet ji taip pat dar yra kuriama. -S