Na štai ir prabėgo nepastebėtai 6 mėnesiai nuo mūsų atvykimo pas Maiko tetą, iš dalies man čia velniškai patinka, kaimas, grynas oras, kai reikia nuvažiuojame į Niujorką Maikas, per tuos mėnesius atsidarė savo viešbutį miesto centre, taigi pinigų taip pat netrūksta. Žinoma pasiilgstu LA, savo tėvų ir kitų dalykų prie kurių buvau pripratusi, bet kol kas mums su juo sekasi puikiai ir čia, turime visko ko reikia. Maiko teta iki šiol neįtaria jog mes pora, o ne brolis ir sesė, apskritai tai apie tai niekas nežino, tik mudu.
Mano tėtis mūsų taip ir nerado, mano taip sakant "Vaikinas" pasirūpino, kad jį pasiektų žinia jog aš miriau kartu su juo.
Apie tai mirgėjo laikraščiai ir televizija, laimei Niujorke manes niekas neatpažįsta, aš esu masė kitų žmonių.
Na, o jei kalbant apie mudviejų santykius su Maiku, tai galiu pasakyti jog būna visko, kartais apsiginčyjame, bet labai retai, dažniausiai vienas su kitu elgiamės gražiai ir švelniai, dar vienas stebinantis dalykas tai, jog tarp mūsų per visą šį laiką nebuvo lytinių santykių, žinoma buvo momentų kai prie to priartėdavome, bet vis kažkas įvykdavo ir mums sutrugdydavo, Maiką tai žiauriai nervindavo na, o man kažkaip jausmai nepastatyti vien ant lovos reikalų, aišku aš nesakau jog Maikui rūpi tik permiegoti su manimi, jei jis to norėtų seniai būtų padares ir galiausiai mane palikes, bet per šį laiką man abejonių neliko, jis būtent tas vaikinas kurio man reikėjo ir aš jį dar labiau myliu nei prieš tai, dabar nė neįsivaizduoju kaip galėjau be jo gyventi? Man jis toks pats būtinas kaip oras mano plaučiams.
-Argi negražu?.-Padėjau galvą ant Maiko peties.
-Taip.-Atsiduso.-Vaizdas nuostabus, tau nešalta?.
-Ne.-Papurčiau galvą į šonus.-Pameni kai tik kalbėjome, jog turėsi viešbutį nuo kurio stogo matysis visas Niujorkas?.
-Pamenu...be taves jo čia nebūtų, tavo dėka mes stovime ant jo stogo ir žiūrime kaip krenta pirmasis sniegas, myliu tave.
-Aš taip pat, bet su viešbučiu padėjau tik truputėlį, nieko neįmanomo nedariau.-Pabučiavau jį į žandą.
-Tu manimi tikėjai...tai labai daug reiškia.
-Geriau pasakyk kur švesime kalėdas?.
-Aha.-Nusišypsojo.-Dabar imsiu ir pasakysiu, apseisi.
-Nu...Maiki...maldauju, aš turiu susiplanuoti viską iš anksto.-Pažvelgiau į jį.-Ko tu tyli?.
-Tu puikiai žinai, kad viskas ką tu suplanuoji visvien įvyksta ne pagal planą.
-Blemba Maikai, nenervuok.-Susiraukiau.-Tau sunku pasakyt?
-Man rodos jog aš tuoj tave nuleisiu nuo to stogo ir tada tu tikrai būsi mirusi.
-Nejuokinga.-Trinktelėjau jam per petį.
-O kas sakė, jog bus juokinga?.
Aš jam nieko neatsakiau ir nuėjau toliau nuo jo, arčiau stogo krašto.
-Galiu ir pati iššokti jei taip nori.-Atsigrežiau į jį.
-Liaukis.-Šyptelėjo.-Nedaryk nesąmonių.
-Kodėl nesąmonės? Pats pasiūlei.-Jau nusisukau nuo jo.
Norėjau jį tik pagąsdinti, taigi žengiau žingsnį ir mano koja slystelėjo nuo ko aš būčiau nukritusi žemyn jei ne Maikas mane sugaves ir padėjas atgal, toliau nuo krašto. Dabar jis mane prispaudes prie saves ir žiūri man į akis.
-Kokia vis dėl to tu kvaiša.-Šį kart jis buvo rimtas, matyt tikrai išsigando.-O kas jei būtum nukritusi?.
-Tu būtum laimingas.
-Tu tikrai taip manai?.-Aš nusukau akis į šoną.-Atsakyk.
-O kas ten tave žino?! Gal šokinėtum iš laimės?.-Atsukau akis atgal į jo rimtą žvilgsnį.
-Žiūriu tau kartais užeina, nusišnekėjimo momentai, Andže, jei tu tikrai manai, kad aš noriu jog tu mirtum tai labai klysti, aš be taves net užmigt negaliu.
-Žinai tu...
Jis neleido man pabaigti sakinio ir pabučiavo mane į lūpas, iš pradžių bandžiau vaidinti įsižeidusią ir neatsakiau jam tuo pačiu, bet po kelių sekundžių mano išdidumas kažkur išgaravo, jis mokėjo mane nuraminti, jo rankose aš kaip tirpstantis cukrus, negalėjau atsilaikyti savo jausmams ir atsakiau jam į bučinį, prisitraukiau jį arčiau saves už jo kyšančios marškinių apykaklės iš po striukės, šį kartą mes kaip išprotėją, visiškai praradę protą.
Nežinau kas manyje suveikė, bet man viso to neužteko, norėjau jo dar arčiau saves.
-Mums laikas eiti.-Atsitraukė Maikas ir uždėjo pirštą man ant lūpos.
-Kodėl tu visada sugadini puikius momentus?.-Nusišypsojau.
-Man rodos jog čia tavo stilius viską sugadinti, ne aš bandau vengti mūsų pirmosios nakties, jei supranti apie ką aš.-Pakilnojo antakius į viršų.
-Aš taip pat jos nevengiu, tiesiog mums vis kas nors sutrugdo.
-Aha, pameni kai buvome Molės namuose visiškai vieni, tada tu pasakiai, kad tave pykina ir tu blogai jautiesi, nors iš tiesų pabėgusi į kitą kambary pradėjei naršyti kompiuteryje "Kaip pasakyti savo vaikinui ne, dėl lytinių satykių".
-Tu ką sekiai mane?.-Realiai aš tuo metu buvau visiškai nepasirengusi tokiam žingsniui.-Na gerai atleisk, tada aš buvau nepasirengusi ir nenorėjau taves įžeisti.
-Ir manai, jog meluodama manes neįžeisi, kodėl tiesiog negalėjai pasakyti kaip yra, man nereikia iš taves viso to mes apskritai galime niekada nesidulkinti ir aš taves nė kiek nenustosiu mylėjas, jei tu to nenori pasakyk ir aš viską suprasiu.
-Maikai, reikalas ne tas, kad nenoriu, atvirai aš dar kolkas nepasirengusi man baisu, bet prisiekiu mes labai greitu metu tai padarysime.-Nežinau kodėl nusijuokiau, man buvo taip nejauku kalbėti šia tema.-Jug pameni kai kalbėjome apie mūsų būsimus vaikus, tai va, iš bučinių jie neatsiranda.
-Gerai.-Jis taip pat šyptelėjo.-Manau mums teks šiek tiek palaukti su vaikais.
-Kodėl?.
-Visu pirma tai tu pati dar vaikas, visu antra turime gan didelių problemėlių su aplinkiniais ir visu trečia tu dar vis nekalta.
-Maikai! Liaukis šitą jau aptarėme, beje man jau šaltą eime į vidų.
-Nesinervuok, mes tikrai sukursime savo didelę šeimą, bet tik po to kai sutvarkysime šias tris mažas bėdeles.
-Apie pirmą pamiršk mano toks būdas būti vaikiškai, bet tai nereiškia jog negaliu pasirūpinti mažesniais, o visas kitas problemėles ištaisysi tu.-Bakstelėjau pirštu jam į krūtinę.
-Kitaip ir būt negali.-Nusišypsojo.
***
Vėliau mes abu nuėjome į vidų, po kelių valandų sėdėjome laikinuose namuose pas Molę, ten tiesiog visi tryse buvome svetainėje ir žiūrėjome televizorių.
Aš ir Maikas buvome užsikloje vienu dekiu, vis dėl to prasidėjo šalčiai ir bent jau aš esu visiškai jiems neatspari, jug gyvenau mieste kuriame nebuvo, nei šalčių, nei sniego.
Molė sėdėjo prie Maiko ir kažkaip keistai į mus žvilgčiojo.
-Žinot jaunimėlis, žiūriu į jus ir negaliu patikėti jog taip gražiai gali atrodyti sesuo su broliu, jei nebūtumėt giminės pasakyčiau, kad jaunikis su nuotaka, taip vienas kitam tinkat.-Išsišiepė Molė.
Mes su Maiku susižvilkčiojom ir vienas kitam šiek tiek nusišypsojom, man buvo malonu tai girdėti iš žmogaus kuris nė neįtaria jog mes ištiesų pora.
-Ačiū Mole, mes išties vienas kitą labai branginam kaip sese su broliu.-Prakalbo Maikas.-Ane Lukrecija?.
-Taip.-Šyptelėjau.-Jau nuo vaikystės mes geriausi draugai.
Jaučiausi labai keistai, aš vis dar nepripratau prie šito teatro, visi sėdėjome išsišiepę nežinia kodėl? Iš šono manau atrodome visišiški bepročiai.
-Laiminga už jus.-Nežinau kaip, bet iš po stalo Molė išsitraukė butelį viskio.-Manau už tai ir išgerkime.
-Gal nereikia, rytoj Maikui į darbą, o ir aš nelabai geriu.-Bandžiau ją atkalbėti.
-Viskas gerai, už mūsų nuostabią giminę.-Papilstė stikliukus.
-Maikai sakyk ką nors.-Sušnibždėjau Maikui į ausį.
-Nieko blogo neatsitiks, atsipalaiduok.
-Tu puikiai žinai, kad aš negeriu.
-Negi neišgersi už mūsų giminės laimę, tu jug mano sesutė.
-Liaukis.
-Na ką, Maikai paduok Lukrecijai stikliuką.-Mūsų šnibždesius pertraukė Molės balsas.
Maikas man padavė stikliuką, nuo ko aš į jį numečiau piktą žvilgsnį.
-Kiek jums dabar metų?.
-Tai man 20, o Lukrecijai 19.
-Ai taip, pamenu, kaip su jūsų mama kalbėjomės, koks puikus tarp jūsų metų skirtumas.
Nereikėjo, nei valandos, kad būtume pakankamai apsvaigę nuo alchokolio, Molė pasakojo apie savo jaunystę galų gale ji įjungė garsią muziką ir pradėjo viena šokti vidury kambario, vaizdas vertas milijono.
Maikui užėjo kažkoks švelnumo protrūkis ir jis pradėjo visaip prie manes glaustytis. Aš taip pat buvau apsvaigusi tai gi pradėjau juoktis iš visokių nesąmonių. Tai va visiems skirtingai kam šokt, kam mylėt, o kam žvengt tikiuosiu rytoj ryte neteks sveikintis su tuoletu.
Po ilgų Maiko rankų bėgiojimų po mano visas vietas, jis jau norėjo mane pabučiuoti, bet aš jį sustabdžiau, jug vis dėl to Molė greta mūsų.
-Nu...-Susiraukė Maikas.-Kas tau darosi?.
-Baik, ar nepamiršai jog čia Molė.-Stengiausi kalbėti kuo tyliau.
-Ji nieko nemato.-Vėl artinosi.
-Mato.-Atitraukiau galvą atgal.-Liaukis, aš tau rimtai sakau.
-Kokia tu nuobodi.
-Pats tu toks, aš nenoriu jog per tą kvailą viskį viskas sugriūtų.
-Tegul, mes vistiek turėsime kur gyventi.
-Aha jo, mieste.-Užverčiau akis.-Ir kiek ilgai? Tu galvoji mes ten galėtume išgyventi niekieno nepastebėti?.
-Visi seniai jau viską pamiršę, o tu taip ir sakyk, kad manes nebemyli.
-Jei aš taves nemylėčiau manes apskritai čia nebūtų.
-Tu su manim dėl pinigų, nori palikti mane vieną.-Va kodėl aš nekenčiu girtų žmonių, jie visada kalba nesąmones.-O juk aš tave taip myliu.
-Baik, viskas eime palydėsiu tave į tavo kambarį.-Kad ir kaip ten bebuvo, aš buvau mažiau girta nei tie du.-Stokis.-Pakilau nuo fotelio.
-Ne.-Papurtė galvą.-Aš pasiliksiu čia, ir mąstysiu už ką tu taip su manimi, ko tau trūksta?.
-Maikai, prašau einam, tau jau gana.-Jis įsipylė dar vieną stkliuką.
-Palik mane vieną, aš noriu išsipasakoti Molei, nebegaliu daugiau jos apgaudinėti.
-Ką tu pasakei?.-Suraukiau antakius.-Dabar tai tikrai stokis ir einam.
Aš bandžiau jį pakelti už rankos, bet jis dvigubai sunkesnis už mane, tai gi nieko neišėjo.
-Mole!.-Jis pradėjo šūkauti.
-Liaukis!.-Bandžiau jį nutildyti.-Nedaryk nesąmonių, dėl kurių vėliau gailėsiesi.
-Aš vyras ir niekados nesigailiu dėl savo veiksmų.
-Tik ne dėl šitų.
-Mole! Ateik!.-Molė priėjo prie mūsų, visa išsišiepusi.
-Žinot taip nešokau nuo savo 25-ojo gimtadienio, reikia pasikviesti kaimynų.-Gurkštelėjo viskio.-Supažindinsiu tave Maikai su nuostabia panele.
-Klausyk Mole, mano panelė yra greta taves.-Jam vos liežiuvis vertėsi.
-Tikrai? Ir kas ji tokia?.
-Andž...
-Niekas!.-Pertraukiau jį.-Jis namie turėjo merginą ir vėliau išsiskyrė, bet Maikas iki šiol jos negali pamiršti ir kai tik išgere pradeda kartoti jos vardą.
-Vargšelis.-Pažiūrėjo ji į Maiką.
-Na, o dabar aš jį nuvesiu į kambarį.-Šį kartą aš jį grubiai pakėliau nuo sofos ir man pavyko.
-Gerai tuomet labanaktis jums.
-Labanaktis Mole.-Atsakiau jai.
Galiausiai šiaip ne taip užtempiau jį į antrą aukštą ir suradusi jo kambarį nuvedžiau vidun.
Numečiau jį ant lovos.
-Andže, neišeik.-Murmėjo nė nepramerkdamas akių.-Aš noriu jog tu liktum.
-Gana Maikai ir taip nesąmonės vos neiškrėtei.
-Tu, mano nesąmonė.
-Viskas, pasikalbėsime kai būsi blaivas, o dabar labos.-Išjungiau šviesą.
-Tu manes nemyli!.
Paskutiniai žodžiai kuriuos išgirdau, prieš išeinant iš kambario.
Dievaži, man pačiai galva šiek tiek sukasi, verčiau eisiu miegot, pas save į kambarį.
Po keliatos laiko visas namas miegojo.
***
-Tu juokauji?!.-Vos nepašoko Maikas nuo lovos.
-Ne, aš tau sakiau jog tu ryte gailiesėsi tai vat, tokia ta vakarykštė istorija, melskis, kad Molė nieko neprisimintų kaip ir tu.
-Velniai rautų, atsiprašau.-Maikas tikrai buvo šokyruotas savo elgesiu.-Bendrai, buvo ir blogiau.
-Blogiau?! Tu supranti jei ne aš, tu viską būtum sušikes.
-Žinau, atsiprašau rimtai man žiauriai ne faina.-Nuleido akis žemyn.
-Gerai viskas, eime į apačią mūsų Molė laukia.
Žmonės, ačiū kad skaitote, bet prašau jūsų paspausti žvaigždutę, bei jei yra kokių nors trūkumų būtinai rašykite į komentarus ir mes juos ištaisysime💕