XVII skyrius
Maištaujantis pranašas
Turiu dar keturias dienas iki, kol patekės Nepasotinamasis mėnulis. Tie sakiniai, kuriuos nuolatos mini balsas, neišeina iš galvos. Jie kažkaip siejasi su Šonu, o paaiškinti... Negaliu. Džošas teisus. Visur skaičius šeši. Tai demono skaičius. Tokios kombinacijos nėra atsitiktinumas. Trys užtemimai, du metai, šešios fazės, šeši skirtingi prakeiksmai ir Persėjo žvaigždynas. Kai reikia minčių, galvoje tik vėjai švilpia. Po velniais...
Aš jam dar nesakiau... Nesakiau dėlto, kuom virstu. Kas esu. Niekada beveik nepasakojau jam savo istorijos.
Grįžtu prie klausimo kodėl skaičius šeši? Kodėl demono skaičius? Ką jis lėmė praeityje? Ir ką lems ateityje? Juodoji iltis iš devynių narių. Taigi turim skaičius: du, tris, šešis ir devynis. Dar šeši žiedai.
O pentagramos ant mano kūno? Džošas teisus. Reikia dirbti išvien.
Aš vis dar prieš tai, kad būčiau su ja. Kažkas man to neleidžia. Abejoju ar leis. Mano paslaptys išnyksta su mano mintimis. Iš kur pasisemti tiek jėgų, kad pakaktų tam, ką bandau priimti.
Kaip man gyventi, kai aplink vien kraujas ir ašmenys. Prasidės mirtys ir dar didesni grąsinimai. Bėgu nuo tiesos, kuriuos nei nepamenu. Kas mano atminčiai? Kur ji?
Jau seniai nemačiau Momo. Pasilgau tėvų, net jei jie ir nėra mano tikrieji tėvai. Tiesiog kartais gera prisiminti, kad turėjai kažką kam tu labai rūpėjai. Be jų atrodo aš nieko daugiau neturėjau, bet dabar tie žodžiai visiškai nublanksta ir pavirsta į dulkes.
Pasilgau jos... Labai... Nelaukiu dar vieno savo gimtadienio. Dar vieneri metai nuo kurių net nepasensiu. Gaila... Dabar gulėčiau sau po žeme. Nereikėtų rūpintis dėl karčios meilės. Dėl žmonijos ar kieno kariu turiu tapti. Nors sau pasakiau. Pasakysiu tai ir kitiems.
Aš savo vieno komandoj. Aš niekieno karys. Aš nepriklausau ir nepriklausysiu niekam.
**********
Kiek laiko žaisi?
Kiek laiko eisi tuo pačiu taku...?
Bijai?
**********
- Adamai, man rodos tau reikia, kai ką pamatyti, - suabejojo Džošas. Adamas susikrimto.
Saulė savo žaibiškais spinduliais kankino Adamo kūną. Džošas inkštė, kaip šuo. Abu užsidėję gobtuvus bėgo per apsnigtą ir slidų Rivstono taką.
- Po velniais, kodėl saulės šviesa tokia stipri? Ir tas sklindantis nuo jos karštis varo mane iš proto galutinai, - burbėjo Džošas.
- Jei mėnuliai turi priežastį lįsti tam tikru laiku, tai ir saulės švytėjimas sutrikęs. Juk žiemą tokios nebūna. Viskas tik blogėja.
- Palauk, kol pamatysi ir išgirsi. Tada jau nesakysi, kad aš iš proto išsikraustęs, - atsidusęs šnekėjo Džošas.
Jie bėgo per medžių šešėlius, kad saulė juos kuo mažiau siektų. Kai pasiekė miško užkampį šiek tiek sulėtino keliavimą, tačiau Džošas vis ragino ir ragino Adamą nelaukti ir eiti.
Netrukus jiedu pasiekė Mornolo intaką. Aplinkui dailiai apšerkšniję. Medžiai ir krūmų šakos pasipuošusios varvekliais. Aplinkui milžiniški sniego kauburiai.
Adamas ruošėsi švilpti, bet vos tik jis įsikišo pirštus, Džošas puolė prie jo ir pradėjo, kaip kloanas makaluoti rankomis. Adamas ištraukė pirštus atgal ir nesuprantančiu žvilgsniu pasižiūrėjo į jį.
- Kai įeisim. Neik ir nepulk bėgti nei pirmyn, nei atgal. Tiesiog klausykis, supratai?
Adamas linktelėjo nujausdamas, kad tai Momui kažkas negerai.
Džošas griebė Adamo ranką ir jiedu dingo akimirksniu. Atsidūrę kitoj pusėj neužšąlančios upės intako, paskubom nušliaužė prie Momo olos, kurioje jis visuomet slepiasi.
Prieš įeinant į olą, Džošas jį sustabdė.
- Išsitrauk kardą. Tik neklausk kodėl, nes tau jo prireiks, kaip man durklo.
Adamas nurijo seiles. Rankoje jau laikė kardą Gelmę. Džošas iš už kelnių diržo išsitraukė durklą. Atsargiai įsliūkinę į olą apsidairė. Tamsu. Nieko nebuvo matyti. Kurį laiką buvo labai keista tyla. Jokio riaumojimo, krebždenimo, laipiojimo, kaukimo ar kaip Momas moka, kasymosi. Jis nieko nesuprato. Pažvelgęs į Džošą gūžtelėjo pečiais. O Džošas nenuleisdamas akių nuo tamsos tarė:
- Prasideda.
Adamas staigiai atsisuko. Tamsoje žybčiojo ryškiai raudonos akys su juodais išsiplėtusiais vyždžiais. Padaras artėjo link jų. Džošas traukėsi, o Adamas stovėjo lyg užhipnotizuotas. Į purviną žemę girdėjosi, kaip stuksena ilgi ir kieti, bei smailūs nagai. Ore jautėsi silpnas vėjo gūsis. Matyt padaras mosikuoja uodega. Akys tai prisimerkia, tai atsimerkia. Ir štai jos įsmeigtos tiesiai į Adamą.
- Taškai. Taškas. Taškai. Taškas. Taškai. Taškai, - kartojo be paliovos padaras. Adamas nesuprato. Džošas parodė į savo ausį. Tai reiškė, kad jis turi klausytis.
- Šešių žiedų nėra. Yra tik vienas. Yra tik Šono žiedas. Visi kiti tėra burtas. Burtas. Burtas, - kartojo ir kartojo. - Viskas egzistuoja, Adamai. Visi mes egzistuojam. Tu nei nenutuoki kiek daug slypi imperijoje pavojų, kurie tiesiog trokšta tave sunaikinti. Jūs nematot mūsų, negirdit ir neužuodžiat, - griausmingas balsas nutilo. Atrodė, jog kalba Nefelinas. Nors tai buvo ne jis. Iš tamsos išniro nematytas padaras. Adamas tokio dar nebuvo matęs. Kailis žėrėjo sidabru. Akys buvo tarsi du įstatyti, vietoj jų, rubinai. Iltys kyšančios tiesiai iš viršutinių dantų eilės. Viena letena buvo ilgais nagais. Jos pilkumas buvo tamsesnis, o kitoje letenoje nagai buvo beveik neįžiūrimi. Letena buvo šviesiai pilkos spalvos. Ausys visiškai smailos ir sveikos. Palei jas tarsi karčiai apžėlę. Ant priekinės letenos buvojo žiedas su juodos spalvos akmeniu viduje, o kitoje letenoje balto akmens žiedas. Pats snukis juodas, o aplink akis beveik juoda. Tai atrodytų beveik kraupu, jei Adamas nebūtų žinojęs, kas jis. Jis panaikino savo rankose esantį kardą ir ištiesė ranką padaro pusėn.
- Momai, tai aš, drauguži, Adamas. Tavo draugas. Turėtum atsiminti. Momas ir Adamas prieš visą pasaulį kartu.
Tolėliau stovėjęs Džošas girdėjo tai. Durklą nuleidęs žemėn prisiminė, kaip tai sakė jo brolis Šonas. Dar tada, kai jiems buvo vos ketveri ar mažiau. Jis sau tyliai pakartojo žodžius.
- Šonas ir Džošas kartu prieš visą pasaulį, kartu prieš visus, kartu gimėm, kartu mirsim.
Jis vos pastebimai šypsojos. Nors kitiems tai pasirodytų menka ir kartu taip kvaila.
Momas kelias minutes tylėjo žvelgdamas į rudas Adamo akis. Jis vis stipriau spaudė koją prie žemės. Tą koją, kurioje matosi ilgi nagai.
Girdėjosi urzgimas. Adamas maldavo, kad Momas pratartų ką nors, kas būtų panašu į jo kasdienines kalbeles.
Staiga Momas šoko ant Adamo ir pradėjo riaumoti. Jo akyse matėsi pyktis ir baisus sielvartas. Adamas išsigando, bet kartu ir suprato, kad tas sielvartas ir baimė užfiksuota kartu ir yra iš jo kurio tai gyvenimo etapo. Jis ko gero prisiminė skaudžius momentus ir tai jam tapo tiesiog nebevaldoma.
- Momai! - šaukė Adamas.
Momas nesiklausė. Ilgaisiais nagais lietė Adamo dešinį skruostą. Šis pajuto, kaip jis įdūrė jam ir pradėjo tekėti šaltas ir tirštas kraujas. Savo kojom Momas prispaudė Adamo kojas, kad šis nepajudėtų.
Džošas išsitraukė durklą ir ruošėsi pulti Momą, bet Momas akimirksniu, vos tik Džošui sujudėjus, trenkė į olos kampuotus akmenis. Jis suaimanavo.
Momas vėl atsigrežė į Adamą. Grėsmingos akys liepė jam nejudėti. Su kita letena, kurioje nebuvo nagų patraukė striukės kampą nuo dešinės peties. Apnuogintoje petyje buvojo tas pats ženklas. Ryški it tatuiruotė - pentagrama. Pakėlęs naguotą leteną, Momas sukišo nagus tiesiai į ženklo vidurį. Adamas pradėjo rėkti. Jis tiek rėkė tarsi jam būtų kas širdį išlupę iš krūtinės. Ženklas suteikė tiek skausmo, o Momas nagų ištraukti nei nesiteikė. Netrukus ant kito peties ėmė švytėti kitas ženklas. Jo šviesa buvo tarsi saulės ir jis malšino penkių kampų žvaigždės skausmą. Momas ne savo balsu prakalbo.
- Labai seniai, prieš maždaug dvidešimt penkis milijonus metų dvasiniame pasaulyje ir danguje bei po žeme ir tarp jų įvyko karas. Angelai susiginčijo su archangelais. Vienas iš archangelų buvo išdavikas. Jis norėjo suvienyti visas dimencijas, žemes ir įšalus bei imperijos platumas į vieną pasaulį, vieną plotą. Archangelai tam prieštaravo. Taigi išdavikas viską planavo pats. Jis sudarė sandėrį su Gogo valdom. Jis pasiryžo išduoti dangų ir visą Eliziejų vardan savo planų. Vyriausieji archangelai tai sužinojo ir jis buvo ištremtas iš dangaus ir Eliziejaus į Argo valdas. Jis nenutraukė ryšių su Gogo valdomis, su Tartaru, o tik viską paspartino. Netrukus jis rado žiedą ir pasinaudojęs visomis galiomis kokias tik turi, atkūrė žiedo galybę su ja ir neįmanomų prakeiksmų. Suvaldyti visą tai gali tik šeštasis įpėdinis. Suvokę angelai, kad tai ne šiaip atsitiktinumas, jie susitarė su Argu, kad išdavikas niekada negalės grįžti į šias erdves. Po mirties jis keliaus pas Gogą, Tartaro Dievą. Bėda buvo viena. Vos tik jį pamėginus nužudyt, kaskart atgyja ir tik dar labiau sustiprėja. Dabar jis dingęs. Niekas nežino kur ir kaip. Niekas nežino ko jis ieško, bet jis yra Tamsų Tamsa. Jis valdovas. Jis vienintelis karalius ir legenda. Atsukęs saviškiams nugaras jis išsižadėjo saikingumo, meilės ir garbės. Jis virto demonu. Tas kas ištars jo vardą prikels jį iš gilaus miego. Tačiau tas, kuris sunaikins ribą tarp gėrio ir blogio, Tamsos ir Šviesos prikels jį į gyvąjį pasaulį. Sugrąžins valdyti. Dabar jis tėra dvasia. Pikta dvasia. Jau labai seniai. Labai labai seniai.
Negalima to leisti, - nesiliovė Momas. Tada jis prakalbo kitu balsu. Labai piktu balsu. Jis skardus ir įsiutęs.. - Tamsos kariaunos plūsta tūkstančiais. Sunaikins tave blogis, jei prie jo neprisijungsi. Vienintelis šeštasis įpėdinis gali sunaikinti Tamsų Tamsà ir pats tapti jos valdovu. Nes Tamsa privalo turėti valdovą, kaip ir Šviesa.
Šviesa išnyko, kuri slido nuo Adamo ženklo, tačiau kai ji išnyko Adamas pajuto atkeliaujantį skausmą iš Momo padarytos žaizdos. Jis labai stipriai rėkė. Džošas atsibudęs pagaliau pakėlė galvą su kuria trenkėsi į olos sieną. Adamas kraujavo. Kartu ir dejavo. Momas, kuris jau nebebuvo jų draugas, ištraukė nagus iš pentagramos išraižytos ant Adamo peties. Kažkokia nežinoma jėga bloškė Momą į olos sieną ir jis su riaumojo baisiniu garsu. Po kelių minučių nematoma jėga paleido jį ir jis pargriuvo pilvu ant žemės.
Džošas atsikėlė nuo nešvarios žemės. Ranka pasilaikydamas galvą, tarsi ji ruoštųsi nukristi, pasižiūrėjo į Adamą, o tada į gulintį Momą neatpažįstamu pavidalu. Jis tik gūžtelėjo pečiais, nes tai ką pasakė Momo balsas, Džošo mintis išvaikė galutinai. Adamas vos ne vos atsikėlęs užuodė kraują. Savo, Džošo ir Momo kraują. Jam veržėsi pyktis. Jis pyko. Labai pyko. Tik nesuprato ant ko ir dėlko. Nusivalęs varvantį kraują nuo peties, ramiai užtraukęs rankovę ant jo, atsikėlė nuo žemės ir artinosi link Momo. Jo žingsniai buvo labai tylūs ir maži it kokio voveriuko. Vos tik arčiau priėjus, Momas sustaugė:
- Neik arčiau manęs. Tau negalima. Niekam negalima. Nekvėpuok taip garsiai ir nevaikščiok. Tie garsai labai erzina.
Adamas pasimetė. Sulaikyti kvėpavimo jis nepajėgė, o pasitraukti nuo Momo jam buvo neįmanoma.
- Momai, kas nutiko? Kodėl tu tapai tokiu?
Momas nusikvatojo. Tada vėl suurzgė ir sudejavo. Iš pilvo apačios tekėjo kraujas. Momas užspaudė pirštais suprasdamas, kodėl galėjo atsirasti tokia žaizda.
- Jis renka armija. Renka karius, kurie kariautų prieš jo priešus. Aš vienas iš jų.
- Kas? Kas renka karius? Kokia dar armija?
Momas vėl sucypė, bet taip, kad negirdėtų Adamas. Šone atsirado dar viena žaizda.
- Tamsų Tamsa. Niekas to vardo nežino. Tai ne Sarduras valdo visus, tai jis. Jis įsakė Sardurui prikelti Morganą, tačiau Sarduras bailys ir dėlto surado legendinę Juodąją ranką su kuria dar grįžo ir Juodoji iltis. Su kuria grįžo viskas. Tamsų Tamsa sugrąžino visus padarus, kurių niekas akyse neregėjo, niekada neužuodė ir niekada nesuprato, kas jie tokie. Pelenų durklas priklauso Leviatanams. Jie, tai kolkas didžiausia jo kariauna. Sarduras pasiuntė Juodąją ranką, kad prikeltų raganą, nes pats esąs bailys.
- Ko jis ieško? - paklausė valydamasis striukę Džošas.
Momui atsivėrė dar viena žaizda. Jis suklykė.
- Blekvelų.
Džošas sustojo ir pakėlė baimės apimtas akis. Dabar jis tarsi viską matė per miglą. Gulintį ir vos bekalbantį Momą, bei susidomėjusį Adamą. Dabar jam viskas aišku. Dabar jis viską suprato.
Adamas pažvelgė į išsigandusį Džošą.
- Pažįsti juos?
- Esu girdėjęs, - abejingai ištarė. - Girdėjau, kad tos giminės linijos neįmanoma atkasti. Viskas slapta. O patys taip pat slapstosi, - atsipūtė jis.
Adamui buvo keista visą tai girdėti. Juo labiau, kai jis niekada nėra to girdėjęs. Tos pavardės ir istorijos. Kas jie tokie iš viso ir kaip tai susija. Jei šeštasis įpėdinis esąs tas, kuris išgelbės visus. Tas šeštasis yra Šonas. Tik kieno šeštasis?
- Kas pavertė tave tokiu?
Pasirodė nugaros pusėje dar vienas mirtinas dūris. Momas jau spjaudėsi kraujais, bet Adamas to nematė, nes šis buvo nusisukęs.
- Pameni, kai leidai man nepasakoti savo gyvenimo istorijos? Tai va. Štai jos esmė.
- Jis Maištaujantis pranašas, - suskambo Džošo žodžiai per visą olą.
- Maištaujan... Kas? - nesuvokė Adamas.
- Maištaujantis pranašas, kurį išsirinko visi danguje ir po žeme, bei tarp jų esantys Dievai dar prieš egzistuojant jo giminei ir rūšiai. Jis priklauso abiems tiek Šviesos, tiek Tamsos padermėms. Jis mato ateitį ir skausmą. Jokios laimės. Jis mato praeitį ir sielvartą. Jokio pasiaukojimo. Jis žino viską. Jokio melo. Jis pasakys visus sprendimus ir atsakymus už tai sumokėdamas savo krauju. Kaskart paklausus jo apie Tamsą ir Šviesą, gauna peilį į kūną. Tiesa, to peilio niekada nepamatysi. Tai kažkoks Dievų kurtas. Tai tarsi žaibas, - atsiduso Džošas pavargdamas aiškint Adamui tai, ko iki šiol jis nežinojo. Adamas nepatikėjo.
- Melas. Negali būti. Momai? - vos laikėsi Adamas. Momui galutinai suskaudo ranką, kuria laikėsi krauju srūvančias žaizdas.
- Prašau neklausinėk daugiau! - prašė jis.
- Kodėl? - iškilo dar klausimų.
Momui pasirodė žaizda priekinėje kaklo dalyje.
- Nes visą, ką Džošas pasakė yra tiesa, - jis atsisuko. Adamas parklupo ant žemės. Savo gyvenimo draugą, vienintelę šeimą, vienintelį, kuriuo pasitiki mato visą sužalotą. Kraujas sruvo iš tiek žaizdų, kiek klausimų buvo paklausta. Taip suskaičiavo klūpantis ant žemės Adamas. Jis nenorėjo tuom tikėti. Tai buvo neįmanoma, kaip ir daugelis dalykų.
- Juk sakiau. Pirmiausiai tavo tėveliai, paskui Momas, o tada... - nusikvatojo. - Taip..
Tada ji.
- Nedrįsk jos liesti. Nedrįsk į ją net pasižiūrėti, kad ir kas tu būtum, - puolė priešgyniauti balsui esančiam galvoje.
Džošas pasimetė. Bet tada jis prisiminė, kaip Adamas jam pasakojo, kad girdi balsus. Džošas puolė prie Momo. Padėti jam atsistoti daugiau neklausinėjant.
- Tu priklausai Tamsai. Dėkis prie jos arba sunaikinsim mes tave. Tavo pyktis skandina tave. Tu pyksti ant jos ir ant Šviesos. Ant saulės ir kvailų kasdieninių klausimų. Tu pyksti ant mirties!
- Tai melas! Nutilk! Nenoriu to girdėti!
- Neklausyk jo. Prisimink tik tuos sakinius, kuriuos tau kartojau. Viskas. Tai viskas. Jis meluoja. Tas balsas nori tave sunaikinti.
Abu balsai nutilo. Niekas nebekalbėjo. Jis vėl pradėjo blaiviai galvoti ir matyti esančius vaizdus.
- Man viskas gerai, - tarė jis matydamas Momo ir Džošo žvilgsnius.
- Mums reikia nugabenti Momą į Barentsą. Jam vis blogėja.
- Nereikia, Džošai, tai tik kančia. Pats juk taip sakei. Paleisk mane aš susitvarkysiu.
Jis išslydo iš jo rankų ir atitolo nuo jų abiejų. Garsiai suriaumojęs susilenkė, tarsi katinas ilgam miegui. Jo nagai sulindo, kailis nyko. Iš keturių kojų liko dvi ir pasirodė rankos. Akys tapo tamsiai pilkos. Ant galvos pasirodė tamsūs, trumpai ir dailiai nukirpti rudi plaukai. Dvi žmogiškos ausys. Ant rankų išliko žiedai ir atsirado dar vienas. Pilkas. Vilkolakiški veido bruožai išnyko. Prieš jį stovėjo žmogus. Juoda odinė striukė, plona, balta maikė po ja ir šviesiai rudos kelnės. Juodi batai ir menkas auskaras ausyje. Rankos sukištos į striukės kišenes, o tos akys žvelgė tiesiai į Adamą, vėl.
Nei vieno kraujo lašelio ant kūno. Nei vienos žaizdos. Jokių ilčių, o tik žmogiški trisdešimt dveji dantys.
- Juk sakiau, kad susitvarkysiu. Momo dvasia su manimi, tačiau jo lemtis baigta šiame pasaulyje. Jis leidosi tam. Dabar jo ir mano vardas yra vienas... Aš Aivaras.