Manyje skambėjo tūkstančio paukščių giesmė, lėtai slinko visa manimi, o aš tiesiog gulėjau ir klausiausi. Niekada gyvenime nebuvau jutusi nieko panašaus, tarsi kybotum ore, nieko nejaustum, net savo svorio. Ir tai truko amžinybę.
Atmerkiau akis ir tuoj pat prisimerkiau, nes kaitinanti šviesa, kuri sklido pro langą, badė akis. Jaučiausi keistai suskeldėjusi, tarsi šimtmetį būčiau nejudėjus. Pasistengiau pajudinti ranką, mažulyčiai spygliukai ėmė badyti į visus šonus. Atsidusau, gerklė buvo išdžiuvusi ir keistai degė, perdžiuvusios lūpos, rodėsi, subyrės nuo menkiausio judesio.
Kelias minutes pragulėjusi pasistengiau pasukinėti galvą, šįkart sekėsi geriau, nedidelis skausmas buvo pakenčiamas. Lėtai apžvelgiau kambarį, kuriame gulėjau. Šviesiai rudos sienos, viena spintelė prie lovos, krėslas netoli mano lovos ir milžiniškas langas. Daugiau nebuvo nieko.
Vienos rankos pirštais jutau keistą plastiko paklodę, užtiesalas ant kojų taip pat buvo nenusakomos medžiagos. Tik kai sugniaužiau kaire ranka užklotą, pastebėjau, kad į mano kairę ranką buvo įdurtas kateteris. Pasibaisėjau, kai pamačiau, jog ji visa siaubingai subadyta, čia buvo šimtai mažų adatos paliktų žymių, o sulenkimas visas numėlęs. Kilstelėjau dešiniąją, ji taip pat atrodė nė ką geriau už kairiąją. Nuvargusi nuo jos svorio greitai pasidėjau sau ant pilvo.
Praslinko dar kelios minutės, svarsčiau, kodėl niekas neateina, gal jie neišgirdo, kaip sudejuodavau po kiekvieno skausmingo sujudėjimo. Lėtai mirksėjau žvelgdama pro langą. Buvo diena. Tačiau saulė sklindanti pro žaliuzes atrodė tokia ryški, nė kiek nepriminė apniukusios rudens dienos, galbūt mano akys dar nebuvo apsipratusios ir iškraipė vaizdus.
Galiausiai išgirdau žingsnius, netrukus prasivėrė kambario durys ir įžengė Dela.
- Frėja, - aiktelėjo, - Nubudai.
Ji greitai priėjo ir nubraukė plaukus nuo kaktos, atidžiai mane nužvelgė, atrodė tokia motiniška.
- Kaip tu jautiesi?
Kurį laiką stengiausi prajudinti balso stygas.
- Siaubingai... – sugergždėjau tarsi surudijęs mechanizmas.
Ji suprato, jog mano burna perdžiuvus, tad greitai atnešė stiklinę vandens. Godžiai gėriau gaivinantį vandenį, tarsi kokį gyvybės eleksyrą.
Durys vėl prasivėrė ir išvydau Vilhelmą bei pagyvenusį man nematytą vyriškį, šis dėvėjo ploną pilkšvos spalvos megztinį ir linines kelnes.
- Pagaliau, - atsiduso Vilhelmas prieidamas, atsargiai paėmė mane už dešinės rankos.
Ponas taip pat greit prisistatė prie mano lovos, apžiūrėjo akis paspigindamas į jas keistai melsva šviesa, tada ėmėsi rankos. Pamačiau, kaip iš kišenės jis vikriai išsitraukia švirkštą ir nespėjus man sureaguoti įdūrė ir paėmė kraujo mėginį.
Na, jei jis taip elgėsi kiekvieną kartą mane pamatęs, nenuostabu, kad visa ranka buvo lyg adatų pagalvėlė. Neišleidau jokio garso, tik susiraukiau.
- Manau dabar viskas klostysis gerai... - sumurmėjo jis savo dusliu balsu Vilhelmui ir Delai.
Tada jis atsisuko ir ėmė klausinėti manęs visokių dalykų. Ką jaučiu vienoje ar kito vietoje, ar gerai jį girdžiu, ar nemirga akyse. Mane erzino jo nesibaigiantis klausimų maratonas, vėl ėmiau jaustis mieguista, tad nekreipdama dėmesio, užsimerkiau ir pasinėriau į vis garsėjančią melodiją.
Čirškiantis šaižus garsas perskrodė švelnią dainą ir ji lyg išbaidyta ėmė tolti. Nepatenkinta atsimerkiau, apsiverčiau ant kito šono ir vėl užsimerkiau. Staiga susivokiau, jog mano kūnas neėmė purtytis nuo skausmo, jaučiau tik gana malonų nuovargį. Kilstelėjau galvą, gulėjau tame pačiame kambaryje, keista, bet man jis buvo nepažįstamas. Buvau tikra, jog tokio kambario nėra nei pas Volfterius, o tuo labiau mano namuose.
Lėtai išsiropščiau iš lovos, vilkėjau laisvas baltas kelnes ir palaidinę ant petnešėlių. Pirmą kartą atsistojus kojos iš karto sulinko, tarsi pamiršusios, kad joms reikia atlaikyti kūno svorį. Galiausiai iš kelių bandymų šiek tiek krypuodama prisiartinau prie lango, buvo smalsu, kur esu. Taip pat nesupratau kodėl savijauta tokia keista, buvau pailsėjusi, tačiau jaučiau jėgų stygių.
Begalinė žalia pieva horizonte numarginta pavieniais spalvotais gėlių žiedais. Netoliese augo keli medžiai, kuriuose, kaip spėjau, ir tupėjo čirškiantis triukšmadarys. Lėti debesys vinguriavo žydrame danguje, pūstelėjo šiltutėlis vėjelis.
Susiraukiau, aš nepažinau šios vietos. Čia viskas visur žaliavo, tiesiog pulsavo šiluma, o juk dabar gruodžio pradžia. Mano ausis pasiekė veriamų durų garsas, atsigręžusi pamačiau kyštelint Liuciano galvą.
- Ei, miegale, nubudai, - nusišypsojo ir netrukus jau stovėjo prieš mane. - Nemanau, kad tau galima lipti iš lovos, - staiga subarė ir suskubo prilaikyti už alkūnės, nes nepatikimai susvyravau.
- Jaučiuosi puikiai, tiesa, galbūt šiek tiek užsigulėjus... - pasirąžiau.
Dar kartą nužvelgiau vaizdą pro langą.
- Kur mes?
- Italijoje.
- Ką? - aiktelėjau. - Bet čia žalia, šilta... - pridėjau.
Iš tiesų, atrodė, jog yra vasara ar vėlyvas pavasaris, tačiau, juk net Italijoje būdavo ruduo ir žiema...
- Em... - nutęsė jis tarsi nežinodamas ką atsakyti.
Tada pro duris įvirto Dela su Vilhelmas jam iš paskos atėjo Elena. Dela tučtuojau nusitvėrė mane į glėbį.
- Frėja, - džiaugsmingai sucypė. - tau reikėtų išeiti į lauką, atrodai siaubingai balta... - tuoj pat ėmė bambėti apie mano išvaizdą.
- Gal galite man paaiškinti kas čia vyksta? - paklausiau, kai Elena baigė žnaibyti man skruostus.
Jie visi kažkaip keistai žiūrėjo į mane, tarsi ko laukdami, tačiau nesuvokiau ko. Žvelgiau į juos nustebusi. Tada Vilhelmas nežymiai linktelėjo ir visi sutartinai išėjo laukan. Spoksojau į Vilhelmą, žinojau, kad jis man dabar viską paaiškins.
- Tau bus patogiau atsisėsti ,- liūdnai šyptelėjo.
Jo akyse įžvelgiau liūdesį, švelnumą bei šilumą... Tačiau buvo ir dar kažkas... užuojauta?
- Kas čia darosi? Kodėl aš Italijoje? Kur Lina? Ir kodėl jaučiuosi tarsi mane būtų pervažiavę penki sunkvežimiai?
Atsisėdau ant lovos ir suglaudžiau virpančius kelius. Skrandis keistai apsivertė ir pajutau lengvą pykinimą. Jis kurį laiką tylėdamas žiūrėjo į mane.
- Frėja, ką tu prisimeni?
- Kaip suprasti ką prisimenu? - nesupratau.
- Ką tu prisimeni iš tos nakties?
- Kokios nakties?
Žiūrėjome vienas į kitą išplėtę akis.
- Tu nieko neprisimeni? - paklausė susiraukdamas.
- Aš...
Užsimerkusi stengiausi atgaminti kokius nors vaizdus iki tol, kol ėmiau girdėti muziką.
- Aš buvau miške, - staiga toptelėjo.
Viltingai pažvelgiau į dėdę, tačiau jis vis dar buvo susirūpinęs.
- Na... Vaikščiojau su Akyra, - vaizdai atsigamino lėtai, ir tik nuotrupomis. - Tada... tada... manau kažką susitikau... Nepamenu....
Atsidususi pasirėmiau galvą rankomis. Vilhelmas ranka perbraukė per plaukus.
- Nesistenk per daug... Daktaras minėjo, jog gali visko iš karto neprisiminti... Tai tau padarė labai neigiamą poveikį.
- Kas padarė neigiamą poveikį? - kilstelėjau akis į jį.
- Tavo susidūrimas su latakėjais, - pasakė šiek tiek pasvarstęs.
Mano akys išsiplėtė. Aš ir latakėjai? Jei tai buvo pokštas, tai visiškai nevykęs. Neįtikima, kad tokį įvykį įstengčiau pamiršti, netgi keista, kad neiššoko prieš akis vos atsibudus.
- Aš.... Ką?
- Manau, jog reikia palaukti, kad viską pati prisimintum...
- Ne, papasakok man! Vilhelmai!
Praslinko maždaug penkios minutės, kai jis galiausiai nusprendė prabilti.
- Mes visi labai jaudinomės, kai tu taip ilgai negrįžai, o telefoną buvai išjungusi... Dela kelis kartus buvo prie tavo namų, tačiau tavęs nerado, o ir automobilis stovėjo kieme. Tada apie ketvirtą valandą Natanieliui pagaliau pavyko prisiskambinti tau. Tu pasakei vos kelis žodžius, kartojai žodį „miškas". Mes gretai pagalvojome apie mišką esantį prie tavo namų, tavo teta pasakojo, kur dažnai lankaisi, tad Dela mane su Natanieliu greitai perkėlė prie tavo namų ir mes išėjome tavęs ieškoti. Vos įžengus į mišką užuodėme juos... Visas miškas buvo persismelkęs latakėjų kvapu.
Klausiausi išsižiojus, kodėl aš nieko neprisiminiau? Aš buvau susitikusi su latakėjais? Negalėjau tuo patikėti.
- Jau kurį laiką nežinojome, kur yra latakėjai, o jie visi būrėsi... Išsigandome, jog tau nebūtų kas nutikę, tačiau dėl nutrūkusio telefono pokalbio visi mintyse žinojome, kad tai geruoju nesibaigs. Radome tave besąmonės, buvai pamėlus, kūno temperatūra siaubingai nukritusi, krėtė šalčio drebuliai, nors tave ir šildė Akyra, tačiau svarbiausia, jog buvai gyva ir tai suteikė mums vilties. Mus pribloškė vaizdas, kai aplinkui visur gulėjo latakėjų liekanos, net negalėjome suprasti, kiek jų ten buvo. Nežinojome kas ten nutiko, tačiau pasistengėme tave kuo greičiau nugabenti į saugią vietą.
Mūsų žinomi vaistai tik šiek tiek pagerino tavo būklę, tačiau mes negalėjome delsti, tad persikėlėm į Italiją, čia turėjome vieną pažįstamą Apdovanotoją gydytoją. Jis nustatė, jog tavo organizmas siaubingai apnuodytas... Tada suvokėme, kad tu naudojaisi savo galia gindamasi nuo jų, juos tai pražudė, tačiau kiekvienas gautas jų energijos lašas tave veikė neigiamai. Žudydama juos žudei ir save.
Sumirksėjau šlapiomis blakstienos, nepajutau, kaip susitvenkė ašaros. Visą, ką jis dabar pasakojo, atrodė svetima, aš nieko neprisiminiau ir man buvo sunku įsivaizduoti, jog aš tenai dalyvavau.
- Gydytojas mums nepaliko vilties, kad tu išgyvensi. Tu nugrimzdai į keistą komą. Tačiau užvakar tu pirmą kartą nubudai, tai aiškiai parodė, jog tavo sveikata taisosi... Ir tik pažiūrėk, tu sėdi prieš mane, - nusišypsojo savo švelnia šypsena.
Papurčiau galvą.
- Bet kodėl aš nieko neprisimenu? - mano balsas buvo užkimęs.
- Turbūt šalutinė ar gynybinė organizmo reakcija. Galbūt ir gerai, kad viso to neprisimeni. Tai turėjo būti siaubingi pojūčiai, - pasakė užjaučiančiu balsu.
Sėdėjau nejudėdama, nudelbusi galvą. Tai negalėjo vykti man. Kad ir koks pakvaišęs mano gyvenimas, net ir jis turėjo tam tikras ribas. O tai ką nupasakojo Vilhelmas tikrai jas peržengė.
- O Dieve, Frėja, tu galėjai žūti, - sunkiai atsiduso ir pasilenkęs stipriais mane apsikabino.
Kilstelėjau galvą pasiremdama jam į petį. Jis buvo toks šiltas, daug šiltesnis nei paprasti žmonės, tai vis dėl jo galios - ugnies valdymo. Paskendau jo dideliame glėbyje, jaučiausi saugi, tarsi būčiau namuose. Troškau bent kelioms akimirkoms užsimiršti jo tėviškose rankose, kad jos suteiktų nusiraminimą ir lengvai padėtų susitaikyti su mane ištikusiu košmaru.
- Kiek aš laiko buvau komoje? - paklausiau.
- Šešis mėnesius, - atsakė po trumpos pauzės.
- Ką? – netikėdama staigiai atsitraukiau. - Šešis mėnesius?
Jis raminamai apkabino mane per pečius. Šeši mėnesiai, greitai mintyse viską sudėliojau. Vadinasi, dabar turėtų būti gegužės pabaiga.... Prabėgo puse metų, pusę metų lyg viena diena.
- O Lina? - kilstelėjau akis į jį, - Juk jūs jos nepalikote tenai vienos? – susirūpinau, keista, kad ji netrypčioja aplinkui.
Jis nukreipė žvilgsnį į langą.
- Mieloji, bus geriau jei apie tai pasikalbėsime vėliau.
- Kodėl? - mano balsas netikėtai tapo verksmingas, juk jei jis nenorėjo man dabar to pasakyti, vadinasi kažkas nutiko.
Vilhelmas lėtai atsisuko į mane. Niekada nemačiau tokių jo akių. Mano lūpos ėmė virpėti. Išriedėjo krištolo tyrumo ašara.
- Aš nežinau, kodėl taip nutiko ir negaliu tau pateikti tinkamo atsakymo. Jų buvo pilnas miškas. Jie geri sekliai, turbūt dalis jų ieškojo pagal kvapą, jie sugeba atskirti Apdavanotuosius nuo paprastų žmonių. Jie atsekė, jog mūsų čia gyvena nemažai, tapo gudresni, sulindo į požemius, kad mes jų negalėtume rasti...
- Vilhelmai, kas nutiko Linai?
Dar vienas gilus atodūsis.
- Jų buvo ir daugiau, ne tik tie, kurie užklupo tave miške. Kai žvalgėmės tavo namuose ieškodami tavęs, Linos nebuvo. Tuomet suradome tave ir buvo nemažai sumaišties. Tik paryčiais, kai buvome apieškoję visą mišką, prisiruošiau Linai pranešti apie tavo būklę. – su kiekvienu žodžiu vis labiau įsitikinau, kad čia neišgirsiu laimingos pabaigos, galiausiai Vilhelmas įstengė užbaigti, - Jie kažkaip atsekė pagal kvapą iki tavo namų... Radau Liną kieme.
- Ir? - ašaros jau viena po kitos krito žemyn.
- Man labai gaila, mieloji... Jie užpuolė ją ir ji neatlaikė, - sušnibždėjo labai tyliai.
Mano širdis sustojo, o tada taip tvinktelėjo, jog maniau numirsiu iš skausmo. Mano Lina...
- Ne... Tu meluoji, - sugargaliavau, nes rauda veržėsi laukan. - Tu meluoji!