40 skyrius

807 79 0
                                    

Buvo ankstyvas rytas, dėliojau knygas į dėžes. Dela prieš kelias minutes išsivedė Natanielį, nes Endriu iškilo kažkokių bėdų, tad pusdieniui likau viena.

Baigusi dėlioti knygas atsisėdau į krėslą ir viena ranka pasiėmiau savo nuvėsusią arbatą, o kita vėl užčiuopiau pakabuką ant krūtinės. Gurkšnojau paskendusi mintyse, nors man ir liepė per daug nesistengti visko prisiminti, tačiau mane ėmė pyktis, negalėjau suprasti, kodėl pamiršau kai kuriuos dalykus. Dalinė amnezija dėl įvykių miške, tačiau kodėl iš mano atminties buvo ištrinti žmonės, kuriuos pažinojau iš seniau?

Žvelgiau į tarp pirštų žėrintį akmenį ir ta melsva safyro spalva atrodė tokia pažįstama, tačiau niekaip neįstengiau prisiminti iš kur jį gavau. Galiausiai atsilošusi padėjau galvą ant atlošo, užsimerkiau ir atpalaidavau visus kūno raumenis. Akyse ėmė plaukti vaizdai be jokios sekos. Atskiri fragmentai, žmonių veidai, prisilietimai, šypsenos...

Staiga prieš akis ėmiau regėti vienišą figūrą. Vaikinas. Jis niro iš tamsos ir artėjo prie manęs. Jutau, kaip pati imu eiti prie jo, o veide pražysta šypsena, tačiau net, kai mus skyrė vos keli metrai, neįstengiau įžvelgti jo veido. Pajutau, kaip susipina mudviejų pirštai, jis švelniai prisiglaudžia ir jo šiltas kvėpavimas nuslenka man skruostu, norėjau kilstelėti veidą, kad pažvelgčiau į jį, tačiau netrukus švelnios lūpos prisiliečia prie manųjų. Kelias sekundes leidau fantazijai žaisti su manimi.

Plačiai atsimerkiau. Širdis daužėsi greičiau, tarsi iš tiesų ką tik būčiau panirusi į svaigų bučinį. Kelis kartus atsikvėpiau, ar tai buvo tik mano fantazijos vaisius, ar tai iš tiesų kada nors vyko mano gyvenime? Gal tai buvo Natanielis? Tačiau, ne... Aš mačiau šiek tiek aukštesnį ir platesnių pečių jaunuolį.

Atsistojusi nuėjau į virtuvę, ėmiau rūšiuoti indus.


Išvariau iš garažo savo automobilį, tikėjausi, jog laikas jam nepakenkė ir jis įstengs pajudėti iš vietos. Kelis kartus papurkštavęs galiausiai užsivedė, bakas buvo pustuštis, tad pirmiausia turėjau nuvažiuoti iki degalinės. Susikroviau visas dėžes, kurias įstengiau pakelti ir išsiruošiau į kelionę. Daugiausia tai buvo drabužiai ir smulkesni daiktai.

Linos drabužius atidaviau prieglaudai, indus ir įvairias vazas, bei skulptūrėles nuvežiau į sendaikčių krautuvėlę, kuri sutiko juos perimti, tada pasukau pašto pusėn. Dėžėse buvo likę mano kai kurie daiktai, knygos... Paprašiau, kad viską nusiųstų į Centrinį Londono paštą. Be didelių vargų likusios dėžės buvo užantspauduotos ir nugabentos į sandėlį.

Saulė skaisčiai švietė, tad nesidrovėdama vilkėjau juodą palaidinę ant petnešėlių ir man buvo visai nesvarbu, jog keistoji tatuiruotė keistai spindėjo saulėje. Plaukus susukau į laisvą kuodą, mašiną palikau netoli knygyno, žingsniavau tiesiog žvalgydamasi. Juk po kelių dienų išvyksiu ir daugiau čia nebegrįšiu. Širdis virpėjo, tarsi kažką žinotų, o aš nenutuokčiau kas ją taip virpina.

Sustojau prie universiteto parko. Žmonių nebuvo daug, vos kelis jaunuoliai vaikštinėjo takeliu. Nužingsniavau prie atokiausio suoliuko, kurį visada pasirinkdavau. Atsiguliau ant jo ir žvelgiau į skaistų dangų. Net neužsimerkus ėmė plaukti vaizdai...

Jaunuolis sėdėjo šalia manęs, atsargiai sunėrė mudviejų pirštus, sustingusi gėrėjausi užplūdusiais jausmais. Tada mano akys susitiko su jo žvilgsniu. Tyros ir užburiančios safyrinės akys kažko klausė...

- Frėja?

Akimirksniu kilstelėjau galvą, nes nuaidėjo vyriškas balsas. Išvydau, kaip prie manęs artinasi Darius, o jam iš paskos ir likusieji. Nejučia nusivyliau, tikėjausi, kad tai bus mano minčių vaiduoklis. Draugams buvau pranešusi, kad čia būsiu ir jei tik jie nori, galime praleisti pusdienį drauge. Tai tikrai buvo geriau nei sėdėti tuščiuose namuose ir skandinti save pilkose mintyse.

- Vauč... pasidarei tatuiruotę... - iš karto pastebėjo Marius.

- Po galais, ir aš tokios noriu, - suverkšleno Darius, - Tik pažiūrėk kokios spalvos.

Visi minutėlę pasigrožėjo mano piešiniu ir ragino parodyti ją visą, tačiau tik nusišypsojau ir paaiškinau, jog tokioje vietoje tai nelabai įmanoma.

Jie greit susėdo šalia ir ėmė galvoti kur galėtume drauge nueiti. Per daug nesigilindama leidausi pasroviui, tad po kurio laiko mes jau sėdėjome įsitaisę po milžiniško medžio šakomis ir dalinomės užkandžiais.

- Ei, duok savo adresą, galėsime kada susimesti ir netikėtai atvykti į svečius, - sučiauškėjo Indrė.

- Taip, žinoma privalėsi ir tu mus lankyti, bent jau kartą į metus, taip pat atakuosime tave elektroniniais laiškais bei skype. Mūsų taip lengvai neatsikratysi, - pritarė Darius.

Šyptelėjau. Jie visada tokie... tiesmuki.

- Tiesa pasakius aš dar nežinau kur gyvensiu.

- Kaip tai nežinai? Tai kur tu buvai visą šį laiką?

- Italijoje... Tačiau aš ten nepasiliksiu. Pradžiai vyksiu į Londoną, o tada jau spręsiu kur apsistoti ilgesniam laikui.

Kurį laiką draugai keistai į mane spoksojo. Žinojau, kad tai gali skambėti keistai, tačiau aš buvau nusprendusi atsiriboti nuo abiejų savo gyvenimų. Ir nuo senojo, ir nuo naujojo, kurį siūlė Volfteriai. Aš troškau susikurti kitą, kuriame nebūtų dėl ko jaudintis, nebūtų prisiminimų, tik ta diena, ta minutė... Dar net Natanieliui nebuvau užsiminusi apie šį savo sprendimą. Buvau tikra, jog kai kurie Volfteriai tam prieštaraus, tačiau aš buvau pasiryžusi ir man nesvarbu ką jie galvoja.

- O tai kodėl tu nenori gyventi su savo giminaičiais? - pasiteiravo Marius, jiems tai turbūt buvo sunkiai suprantama.

- Tai sudėtinga,- sumurmėjau.

Pasirėmiau alkūnėmis į apklotą, sėdėjau pusiau gilumos ir tingiai nužvelgiau visą parką. Aš nemokėjau paaiškinti, tačiau pas Volfterius nesijaučiau sava, man kažko trūko, aš buvau tik svetys užėjęs trumpam, neįstengčiau jų namų vadinti savo namais. Man reikėjo pačiai pastatyti savo gyvenimo sienas.

Staiga įsispoksojau į tankesnius medžius prie tako, kuris vedė pro mišką link žaidimų aikštelės, kur dažnai klegėdavo maži vaikai su mamomis. Prie vieno iš kamienų įžiūrėjau tamsėlesnį siluetą. Aukštas šešėlis primenantis žmogų buvo pasirėmęs į medį taip, jog galėjai jį palaikyti paprasčiausiu šviesų žaismu. Tačiau mane tai sudomino ir atsitiesusi akyliau į jį įsižiūrėjau. Bet juk ten tikrai buvo žmogus. Aš beveik galėjau įžiūrėti aukštą jo figūrą, stotingą liemenį, sukištas į kišenes rankas.

- Aš einu trumpam pasivaikščioti, - leptelėjau ir atsistojau.

Visi nustebę sužiuro į mane, tačiau nieko nesakė.

Ėjau tiesiai per žolę link susipynusių medžių, negalėjau atsispirti smalsumui. Juk jei tai paprastas žmogus, tiesiog praeisiu pro šalį, o gal tai bus kas nors ką aš prisiminsiu. Iš toli jis man priminė tą žmogų, kurį savo mintyse mačiau šį rytą, galbūt dėl to ir pasidaviau akimirkos impulsui.

Juodas šešėlis atsiskyrė nuo medžių, aiškiai išvydau tamsius drabužius, kurie slėpė tobulą kūną, tačiau nespėjau įsižiūrėti į veidą, nes jis apsisuko ir ėmė tolti. Paspartinau žingsnį, tačiau ir žmogus suskubo pasitraukti. Mano širdyje sukirbėjo, jis taip elgėsi neatsitiktinai, vadinasi jis mane matė jei dabar sprunka. Mano greitas žingsnis tapo lengva ristele, išbėgau į takelį, tačiau nebemačiau, kur jis dingo, paėjau tolėliau - nieko nebuvo. Šiek tiek pavaikščiojau ratais tikėdamasi pamatyti bent kokį žmogų, tačiau čia buvo visiškai tuščia.

Atsidusau ir kvailai pati iš savęs nusijuokiau. Mano turbūt visai protas pasimaišė, jei dabar imu persekioti žmones. O ta prisiminimų duobė, tik dar labiau dirgina protą. Dar kartą apžvelgusi klaidinančiu medžių kamienus apsisukau ir grįžau pas draugus.

________________________________________

P.S. Kadangi šis skyrius kažkodėl labai trumputis, o šiandien Valentino diena... Ta proga iš karto pasidalinsiu ir 41 dalimi ;))

Tyluma arba Periculum in moraWhere stories live. Discover now