5 skyrius

1.1K 82 0
                                    

Po kojomis traškėjo gležnos šakelės, žengiau žvelgdama tiesiai prieš save, iš dešinės bėgo Akyra. Godus vakaras glamonėjo mano pečius, pamėkliškas vėjas kedeno plaukus. Paslapčiomis grįžtelėjau į Akyrą, akyse suspindėjo žiburėliai, lūpas iškreipė sukta šypsenėlė. Akyra akimirksniu pastebėjo mano pasikeitimą ir kryptelėjo galvą, nespėjus jai suvokti ką ketinu daryti ėmiau bėgti. Buvau šiek tiek greitesnė už paprastą žmogų, bėgau nekliūdama už šakų sukeldama tik lengva vėjelį. Tai buvo vienas mėgiamiausių mano su Akyra žaidimų, slapstydavausi medžių šešėliuose, o Akyra sekdavo mano pėdsakais. Slėpynės po visą mišką. Retkarčiais apsikeisdavome vaidmenimis, nes ji nepritardavo, kai mikliai įsiropšdavau į medį ir ji negalėdavo manęs pastebėti. Tuo pačiu tai buvo ir mano jutimų lavinimas, dabar jie buvo daug stipresni nei prieš kelis metus.

Stebėjau, kaip iš po medžių kamienų ima lįsti nedrąsūs saulės spinduliai, jie droviai apkabindavo medžių kamienus ir ropšdavosi lėtai į viršų. Jau geroką pusvalandį sėdėjau ant rasotos žolės stebėdama šį kerintį vaizdą. Buvo ankstyvas rytas, puse šešių, nusprendžiau eiti link namų. Slinkau palei miško pakraštį netoli pagrindinio kelio.

Staiga išgirdau šaižų triukšmą, kuris darkė bundančio miško ramybę. Metalinis cingsėjimas artėjo. Po kelių minučių išvydau artėjantį motociklą. Žmogus buvo be šalmo ir iš karto jį atpažinau. Ką čia tokiu metu galėjo veikti Liamas? Tai jau antras kartas kai sutinku jį neįprastu metu. Gal jis kankinamas nemigos taip pat šlaistosi naktimis?

Įvairioms mintims besisukant galvoje, toliau žygiavau savo keliu.

*

Universiteto kiemas buvo pustuštis, atvykau visu pusvalandžiu per anksti. Nužingsniavau keliuku į netoliese esantį parką. Paukščių pašnekesiai maloniai kuteno ausį.

- Frėja?

Atsisukusi pastebėjau link manęs einančią Mėja.

- Sveika, - pasisveikino ir nieko nelaukusi greitai apsikabino.

Šiek tiek nustebusi atsakiau tuo pačiu.

- Nesitikėjau taip anksti čia ką nors susitikti, - šyptelėjau.

- Ooo... Mes tikrai ankstyvi paukščiai... Tikiuosi tu neprieštarauji, jog prisijungsiu prie tavo pasivaikščiojimo?

- Žinoma ne.

- Šiandien Rafaelis itin įkyrus, - pasiskundė eidama šalia, - sunku, kai turi dvynį brolį, jis visada žino ką galvoju ir kaip jaučiuosi, niekada negaliu pabūti viena...

- Na, tačiau juk visada turi užnugarį... Štai aš augau viena, o vienatvė tikrai nėra geriausias vaiko draugas... Norėčiau turėti didelę šeima, kurią sudarytumėm ne tik aš su teta... - prasitariau.

- O tavo teta labai miela, ji iš kart mus priėmė... O kai kurie žmonės vis dar kreivai žiūri į mus.

Mūsų žingsniai švelniai įsiliejo į bundančią gamtą. Saulės spinduliai apšvietė kreivą takelį, rudeninės gėlės stiebė trapius žiedus į viršų, gėrė gaivų rytą.

- Jūs greitai įsiliejote į universiteto gyvenimą, turbūt neatsiras nė vieno, kuris jūsų nežinotų, studentai mielai su jumis bendrauja, - pastebėjau. - Tik Liamas laikosi šiek tiek atokiau, - pridūriau.

- Ak, taip, visiems įdomu iš kur mes ir panašūs dalykai... Na, o Liamas... Jis gana uždaras, nemėgsta tokių dalykų, retai kada su kuo bendrauja... Aš net gerai nesuprantu kodėl, juk nors ir keliaujame dažnai smagu susipažinti su naujais žmonėmis, - dėstė savo mintis Mėja.

Apsvarsčiau jos žodžius mintyse.

- Gal laikui bėgant atsileis...

Išgirdau, kaip Mėja nusijuokė.

Tyluma arba Periculum in moraWhere stories live. Discover now