Po kelių savaičių.
Laiminga sukinėjausi po savo kambarį. Ir beveik visada mano geros nuotaikos kaltininkas būdavo Liamas. Praėjo pakankamai laiko, per kurį galėjau apsiprasti su savo pasikeitusiu asmeniniu gyvenimu. Anksčiau jis tikrai buvo ganėtinai siauras, o dabar išsiplėtė iki neįsivaizduojamų ribų. Būtent dėl jo įstengiau bent trumpam laikui nusikratyti pesimistiškų minčių, nors kartais jos vis pagrasindavo prasiveržti.
Su Liamu praleisdavau daug laiko, po paskaitų ištisai atsirasdavo veiklos, kurią galėdavome nuveikti drauge. Vaikino neatbaidydavo net tai, kad kartais tekdavo ištisą valandą prakiūtoti bibliotekoj rašant nuobodžius atsiskaitomuosius darbus. Man nekildavo daug vargo, kai prireikdavo parašyti dvidešimties lapų referatus, nors prireikdavo laiko susirasti informacijai. Kiek teko pastebėti Liamui tai daug vargo taip pat nesukeldavo. Jau nuo pat pradžių padariau išvadą, kad jis turėjo gabumų beveik viskam.
Buvo be penkių aštuonios vakaro, pasiėmiau ausinuką ir atsiguliau ant lovos. Besiklausant trečios dainos staiga prisiminiau, jog taip ir nepasiėmiau knygos iš Teros. Visa ta kilusi sumaištis jų namuose šiek tiek padidino atstumą tarp manęs ir Volfterių. Po kelių dienų buvau susitikusi su Vilhelmu ir gražinau jam raktelius, pirminė pykčio banga buvo atlėgusi tad atsiprašiau, kad apkaltinau bandymu papirkinėti. Mačiau, kad jis nuoširdžiai apgailestauja, jog pagalvojau būtent taip. Kitus kelis kartus atsisakiau atvykti pasisvečiuoti. Nusprendžiau, kad kuo rečiau su jais matysiuos, tuo visiems nuo to tik bus geriau.
Tačiau pragulėjus dar penkiolikai minučių minčių niekaip neapleido ta maža juoda nutrinta knygutė. Prabėgo kelios savaitės ir štai tik dabar vėl ją prisiminiau, tai tik turėjo įrodyti kaip stipriai man buvo suskystėjęs protas nuo Liamo. Ir kai dabar ją prisiminiau ji vėl pradėjo mane traukti it magnetas. Tai buvo dalis mano istorijos, anksčiau stengiausi negalvoti apie savo šaknis, kad apsėsta tų minčių neimčiau ieškoti atsakymų. O dabar ta istorija pati pasibeldė į mano duris ir dosniai atvertė savo lapus. Na beveik. Abejojau ar senasis Volfteris, jei tik apie tai žinotų, leistų bent piršteliu prisiliesti prie toje bibliotekoje slypinčių lobių, o mažoji Tera nenutuokdama apie suaugusiųjų jausmų peripetijas, panoro su manimi pasidalinti savo atradimais.
Stryktelėjusi nuo lovos, nusičiupau krepšį ir nusileidau į apačią. Nenugalimas smalsumas tikrai buvo mano didžiausia problema, nes niekaip neįstengdavau jam atsispirti. Galų gale padariau išvadą, kad blogiausiu atveju jie tik užtrenks duris prieš mano nosį ir tai ilgam laikui turėtų numaldyti mano troškimą pasikapstyti praeityje. Kitu atveju mano smalsumas bus patenkintas ir taip pat bent kuriam laikui turėsiu ramybę.
- Lina, - šūktelėjau, - vykstu iki Volfteriu, nelauk, nežinau kada grįšiu.
- Tik važiuok atsargiai,- pasirodė tetos galva iš virtuvės.
- Žinoma, - dar šūktelėjau.
Nesivaržydama spaudžiau akseleratorių, net ir tamsoje puikiai orientavausi, o mano vairavimo įgūdžiai tikrai nebuvo prasti. Šiek tiek daugiau nei po valandos sustabdžiau mašiną prie prabangaus namo.
Užlipusi masyviais laiptais paklibinau durų rankeną, mano nuostabai jos lengvai atsivėrė. Įžengusi į vidų iš karto pastebėjau šiems namams nebūdingą tylą. Nesigirdėjo jokio garselio, nors visada kas nors kur nors krebždėdavo.
- Sveiki? - šūktelėjau, - Ar yra kas nors?
Nedrąsiai nuėjau iki virtuvės, vėliau patikrinau didįjį kambarį - nieko nebuvo. Susiraukiau, nejau jie visi kažkur išėjo? Ir paliko neužrakintas duris? Neskubėdama ėmiau lipti į antrąjį aukštą, jei ir poilsio kambaryje nieko nerasiu turbūt teks apsisukus važiuoti namo.
- Kur jūs visi pasidėjot? - sumurmėjau sau po nosimi.
Staiga pajutau ranką ant peties. Kruptelėjusi greit atsigręžiau ir vos nepradėjau spiegti Natanieliui į veidą.
- Oi, atleisk, nenorėjau išgąsdinti, - nejaukiai šyptelėjo.
Mano kojos ėmė virpėti, kaip suskydę makaronai, prisėdau ant laiptų ir atsidusau. Štai ir pasirodė mano bailioji pusė, kai šokinėju it įgelta nuo paplekšnojimo per petį.
- Visai išprotėjai, - burbtelėjau jam, - per tave vos infarkto negavau...
Jis man leido šiek tiek atsikvėpt, o pats tuo metu atidžiai mane nužiūrinėjo.
- Kur visi? - paklausiau.
- Na, Liucianas, Viljelmas, Albertas, Gregoris bei Endriu išvyko į kelionę. O Dela su Gajana apžiūri gretimas teritorijas.
- Tačiau nėra nei Retanės ar Elenos.
- Tikriausiai miega, -nusijuokė.
- O... O į kokią kelionę išvyko Vilhelmas ir kiti? - pasidomėjau.
- Na, gavome šiokių tokių naujienų apie latakėjus... Išvyko patikrinti.
Natanielio balsas nuskambėjo šiek tiek keistai.
- Ar kas nors rimto?
- Ne... Kol kas, - vėl šyptelėjo savo kerinčia šypsena, - o ką tu čia darai tokiu metu?
- Em... Aš... Na, Tera man buvo parodžius vieną knygą, kurią norėjau perskaityti, - sumurmėjau.
- Tai eime į biblioteką? - ištiesė ranką.
Šilti jo pirštai maloniai spustelėjo mano sustirusius ir padėjo atsistoti. Kurį laiką stovėjome žiūrėdami vienas į kitą, jo ranka vis dar laikė manąją. Greit atsitraukiau ir šyptelėjau, Natanielis iš ties buvo labai gražus ir tikrai traukė žvilgsnį, tačiau nebuvo jokio pagrindo jį prisileisti taip arti.
Įveikiau likusius laiptus ir nuėjau koridoriumi, girdėjau, kaip Natanielis sekė iš paskos. Man nespėjus suimti durų rankenos, šviesi ranka švystelėjo prieš akis ir pirmoji jas atvėrė. Naitanielis besišypsodamas praleido mane į vidų.
Kaip ir praeitą kartą, gelsva šviesa greitai nušvietė kambarį.
- Tai, kokios knygos būtent tau reikia?
- Tiesa pasakius nežinau.
- Tuomet bus šiek tiek sunkoka ją surasti, - nusijuokė ganėtinai skambiai.
Jo juokas buvo toks užkrečiamas, jog ir aš šyptelėjau.
Priėjau prie tos lentynos, kur anąkart buvo Tera, pritūpusi ėmiau apžiūrinėti nublukusius viršelius.
- O kas visas šias knygas surašė? - paklausiau.
- Na, visose kartose būdavo bent vienas, kuris domėdavosi istorija, literatūra, tad ir surašydavo ką prisimindavo, įvykius, kuriuos patirdavo per savo gyvenimą. Vesdavo įvairius žurnalus, braižydavo žemėlapius ir rašydavo memuarus. Gal galiu padėt ieškot?
Natanielis pritūpė šalia ir pakreipęs galvą nužiūrinėjo knygas.
- Kiek man žinoma, čia laikomi maždaug septynių šimtų metų senumo rankraščiai, tačiau nieko ypatingo... Štai namuose Kanadoje yra tikri lobynai.
- Na aš ir neieškau nieko ypatingo, - šyptelėjau.
Ištraukiau kelias juodas knygeles ir praverčiau stengdamasi atpažinti mano ieškomos. Akys kliuvo už įmantrių žodžių, pastebėjau, kad knygos buvo net kelių kalbų. Galbūt Tera ją pasiėmė pas save ir čia jos net nėra, tačiau po kelių bandymų aptikau savo lobį. Atsistojau. Natanielis atidžiai nužiūrėjo viršelį.
- Dvelkianti vynu seniena, - pastebėjo be didelio susidomėjimo.
- Kodėl vynu?
- Nežinau, pauostyk, ji kvepia vynu.
Prisikišau prie nosies knygutę. Ir tikrai, užuodžiau vos juntamą salstelėjusi vynuogių vyną. Susidomėjusi pažvelgiau į Natanielį.
- Pas tave labai jautri uoslė? - kilstelėjau antakį.
- Taip. Kartais tai praverčia...kartais nelabai, – susiraukė truktelėdamas pečiais, - Visa ta tarša ir kiti nepageidaujami kvapai kartais iš tiesų nepakelia nuotaikos.
- Galiu tik įsivaizduoti.
- Tikiuosi nepabėgsi iš karto vos suradusi tai ko ieškojai?
- Nemanau, kad derėtų, nieko nėra, o ir šiaip neketinau užsibūti.
- O mane taip pat priskiri tam niekui? - įsižeidė.
- Ne tai turėjau galvoje... Tiesiog nenoriu tau trukdyti.
- Žinoma, aš tikrai labai užsiėmęs vidury nakties... - nusivaipė, - Pasilik, - iš karto pasiūlė.
Jis atrodė gerai nusiteikęs. Žvelgė į mane savo bronzinėmis akimis, kuriose atsispindėjo šviesos blyksniai. Nepažinojau jo labai gerai, nes buvome susidūrė viso labo tik kelis kartus. Be to, jis nebuvo Volfteris ir žvelgiant iš mano pozicijos tai buvo netgi šioks toks pliusas.
- Kodėl gi ne, - šyptelėjau.
Abu nulipome į didįjį kambarį, įsitaisiau ant sofos, visą kambarį apšvietė tik keli sieniniai šviestuvai, tai sudarė jaukią atmosferą ir milžiniškas kambarys nebeatrodė toks didelis. Natanielis išsiruošė į virtuvę paruošti arbatos. Negaišdama laiko atsiverčiau pirmąjį knygelės lapą, nekantravau, kaip norėjau sužinoti, kas ten rašoma, ta paslaptinga mergina tapo lyg mano šešėlis, o gal veikiau atvirkščiai?
„1369m. Florencija
Niekada nemaniau, jog keiksiu savo gyvenimą... Per metus, vienerius paprastus metus, aš netekau visko. Nors niekada daug ir neturėjau. Tačiau mano kuklias dienas puošdavo jos šypsena, manosios Achelojos. Neapsakomas kaltės ir skausmo jausmas mane smaugia, o kiekviena nauja diena man primena, jog tik aš esu kaltas, jog jos netekau. Galbūt, kai viską įamžinsiu popieriuje, tai šiek tiek atlėgs, sunki istorija it švinas nusės į šiuos puslapius. Man reikia bent trumpam viską pamiršti, kad įstengčiau gyventi toliau. Tačiau gal ir keistą pasirinkau pamiršimo kelią, vėl į viską sugrįžti...
Esu Viktorijus Dmitrijus Volfteris, vienos iš kilmingiausių šių amžių šeimos palikuonis. Tačiau gyvenu atsiskyręs, palikau savo kraujo šeimą, nors ir buvau vyresnysis sūnus, vadovavimą perleidau savo broliui Gregoriui Volfteriui..."
Trumpam lioviausi skaityti. Ar gali būti, kad šią knygą parašė Gregorio brolis? Nekantravau to paklausti Teros, numaniau, jog ji viską žino.
Toliau sekė keli puslapiai iš kurių sužinojau beveik visą šeimos medį, tačiau daugiau nepastebėjau jokių pažįstamų vardų.
- Atrodai tokia susidomėjus, - išgirdau Natanielio balsą, kuris vėl privertė mane krūptelėti.
- Taip... Tiesiog visai kitoks jausmas skaityti ir žinoti, jog tai parašė kažkas iš tavo giminės ir, kad ištiesų čia viskas yra tikra - atsakiau.
Ant stalo jau garavo du puodeliai šilto gėrimo, Natanielis įsitaisė šalia.
- Turėsi duoti ir man tai perskaityti jei tai iš tiesų taip įdomu , - gundančiai nusišypsojo.
Žiūrėjau į jį nemirksėdama. Ar man tik atrodo, ar jis tikrai su manimi flirtavo? Užverčiau knygutę ir pasidėjau ją ant kelių. Išgirdau, kaip nuo laiptų pusės pasigirdo žingsniai, abu atsigręžėme į tą pusę, tarpduryje pasirodė užsimiegojęs Krisas - Gajanos sūnus.
- Per jūsų plepalus negaliu miegoti, - suniurzgė piktai.
- Atleisk, - atsakė gailiai Natanielis, - jis turi daug jautresnę klausą nei visi kiti Apdovanotieji, - paaiškino man, - Be to, jis dabar tokiame amžiuje, kai galios ima pasireikšti visą jėga, tad jam labai svarbu gerai išsimiegoti. Neprieštarausi jei eisiu su juo?
- Žinoma, - linktelėjau.
Krisas vis dar stovėjo tarpduryje nepatenkintas. Natanielis priėjo ir grakščiu judesiu persimetė jį per petį, greitai užnešė laiptais.
Kurį laiką spoksojau į tuščius laiptus, tada vėl atsiverčiau knygą.
„...dabar aš tik paprastas smuklės šeimininkas, paprastas žmogus. Su savo žmona nugyvenau laimingiausius trisdešimt metų, nors galėjome turėti šimtus.... Tačiau prieš jai išeinant atsirado ji - Acheloja. Bet šios naujos gyvybės atsiradimas pareikalavo aukos ir mano nuostabioji žmona iškvėpė paskutiniąją meilės priesaiką mums. Mano rankose spurdėjo vienintelis jos prisiminimas, mano ateities gyvenimas..."
Toliau sekė išsamus mergaitės aprašymas, kaip ji keitėsi, radau iliustracijas, kurios nurodė, kaip ji atrodė nuo pat kūdikystės iki paauglystės. Taip pat buvo kelios jos citatos, kurios Viktorijui labiausiai įstrigo. Iš visų šių žodžių sklido neapsakomas švelnumas, viskas buvo aprašoma gana pakilia nuotaika, kol staiga viena pastraipa neteko viso džiugesio.
„Tai buvo juodžiausia diena, bent jau aš taip maniau. Ji laikėsi susikibusi už rankų su jaunu jaunuoliu... Niekuo neišsiskiriantis iš visų kitų mano smuklėje besilankančių klientų, tačiau jo akys nepaprasto safyro vaiskumo. Manoji Acheloja švytinti lyg angelas žvelgė į jį su meile, troškau tą pačią akimirką juos išskirti, tačiau nespėjus to padaryti vaikinas pats atsisveikino ir išėjo. Tą vakarą mano mergytė pranešė, jog įsimylėjo...
Mano širdyje per daug didelė pagieža kerojo tos šeimos palikuoniui, kurį pamilo mano dukra, neįstengiau susitaikyti, jog jos širdis priklauso jam, vaikinui, nešiojančiam raudonojo paukščio ženklą..."