Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

19. Mes pasmerkti

Aidara:

Medžiotojas mane paliko bažnyčioje. Pagal jį taip buvo saugiau, kad prie manęs neprisiartintų mane saugoję demonai. Jei mane būtų saugoję kiti demonai, o ne Kajus su Lieciferiu jis būtų teisus, bet dabar šis jo planas buvo nieko vertas.

Likusi viena aš niekaip negalėjau nutraukti nuo savo rankų ar kojų virvių jėga, nes jos buvo užkerėtos, bet galėjau jas nupjauti, jei pavyktų rasti su kuo. Tad ėmiausi savo naujo plano, kaip ištrūkti. Išlaužiau medinį pagalį iš altoriaus. Užkerėtos buvo tik virvės ne altorius tad tai nebuvo sunku. Visgi netgi medžiotojas ne viską buvo apgalvojęs. Jau kurį laiką mano galvoje sukosi šis planas, bet kad galėčiau veikti man reikėjo, jog medžiotojas paliktų mane vieną. Manau, medžiotojas tiesiog manė, kad su surištom kojom ir rankom kartu aš negalėsiu judėti pakankamai, kad išsilaisvinti, todėl ir nesiėmė papildomų priemonių, kad negalėčiau pabėgti.

Iš dalies jis buvo teisus. Mano labai sunkiai sekėsi taip judėti. Ant mano rankų ir kojų buvo iki kraujo nutrintos žaizdos nuo virvių. Bet man tai nerūpėjo aš turėjau ištrūkti ir sutrukdyti medžiotojui jo planus.

Apsvarsčiusi viską nusprendžiau, kad didžiausią tikimybę rasti kažką vertinga turėjau kunigo kambarėlyje kuriame jis ruošiasi prieš mišias, todėl šiaip taip atsistojusi ėmiau lėtai šokuoto link jo. Negalėjau to daryti per staigiai, nes būčiau praradusi pusiausvyra ir pakritusi ant grindų. Tad procesas nusigauti iki mano norimo objekto užtruko, bet man pavyko.

Tai buvo mažas ankštas kambarys su rašomuoju stalu prie kurio stovėjo minkšta kėdė.  Be lentynos su mišių reikmėm čia daugiau baldų nebuvo tik kelios knygos ant stalo. Nors kambarys buvo ankštas, bet buvo šviesus tad atrodė didesnis nei buvo iš tiesų. 

Atidariusi  rašomojo stalo stalčių, kas ir nebuvo labai lengva mano padėtyje. Ėmiau lėtai jame kuistis, ko  nors vertinga nupjauti virvėm.

-Aš matau, kad tau sekasi visai neblogai pačiai, - išgirdau sau už nugaros puikiai pažįstama lengvai pašaipų balsą, - bet gal visgi nori pagalbos?

-Manau būtų neblogai, - atsidusau iš palengvėjimo, kad Kajus čia. Žinojau, kad dabar viskas bus gerai. – Jos užkerėtos, - tariau parodydama į virves, - tad tu jų nenutrauksi, kaip ir aš. Virvės turi būti nupjautos.

Kajus tik keistai šyptelėjo man tada priėjęs suėmė mano rankas ir tarė:

-Liberi eritis (lotybiškai: išsilaisvink).

Ir virvės nuo mano kojų ir rankų paprasčiausiai nukrito.

-Aidara, aš pragaro princas tokie lengvi užkeikimai neturi man jokio poveikio ar galios. Galiu lengvai juos nulaužti, - paaiškino jis man.

-Kaip kitaip, - tariau.

-Lubeo vulnera (lotyniškai: įsakau žaizdoms sugyti), - tarė kitą užkeikimą jau Kajus.

Po kurio virvių paliktos žaizdos sugijo dar greičiau nei būtų jas sugydžiusi mano nefilimės prigimtis.

-Kaip mane radai? Maniau be ryto neturėjai grįžti, - paklausiau paitrindama riešus kur neseniai dar buvo žaizdos.

-Baigėme anksčiau reikalus pragare tad grįžau. Nereikia sakyti, kaip nustebau tavęs neradęs namie, - atsakė Kajus.

Linktelėjau.

-Mums reikia kokio tavęs iškvietimo mygtuko man, kaip tavo mama turi tavo tėvo medalioną.

-Ką nors pagaminsiu tau, - nusišypsojo Kajus man.