Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

2.Šeima

Aidara:

Po pusvalandžio važiavimo motociklu Kajus sustojo prie naujos statybos kotedžo. Matėsi, kad kaimynystė čia viena iš prabangesniu. Mums nulipus nuo motociklo jis patraukė prie vieno iš vidurinių kotedžų. Kotedžas buvo rudos spalvos, kaip ir kiti ir su tokiu pat rudu stogu tik tamsesnės spalvos ir nedideliu kiemu išklotų plytelėmis ir privažiavimu mašinai, kur Kajus pasistatė savo motociklą.

Vienintelė priežastis, kodėl sutikau važiuoti čia su Kajumi buvo ta, kad jis pažadino mano smalsumą pasakęs, kad asmens pas kurį važiuoja bijo, net demonai. Be to iš tikro bijojau, kad jis vėl įsivels į kokią bėdą, jei asmuo pas kurį važiavo tikrai būtų pavojingas. Nors vėlgi, jei šį vieta iš tikro būtų buvusi pavojinga vargu ar jis būtų mane pasiėmęs. Kajus buvo linkęs mane saugoti, kartais net per daug tad vargu ar būtų mane pasiėmęs ten, kur man galėjo grėsti tikras pavojus. Ką jau kalbėti, kad ši vieta atrodė visiškai nepavojingai. Paprasta kotedžų gatvė, kurioje gyveno šeimos, bet išvaizda galėjo būti ir apgaulinga tą gerai žinojau. Kartais nekalčiausiai atrodančios vietos galėjo būti pavojingiausios.

-Kur mes? - paklausiau Kajaus. - Ši vieta atrodo... normali?

Jis nusijuokė man šią vietą pavadinus normalia.

-Man tikrai reikėtų tave pradėti vestis į padoresnes vietas, - nusijuokė jis.

-Negaliu ginčytis, - atsakiau su šypsena.

Kajus visada mane tampydavosi po visokius neaiškius barus ir panašias vietas, kaip praeitą savaitę, kai nusitempė į gatvės lenktynes. 

Nesakau, kad ten nebuvo smagu, bet tos vietos visada pilnos negerų žmonių ir man ten būna nejauku, ne kaip merginai, bet ir kaip nefilimei, nes jaučiu visas neigiamas emocijas, pyktį smurto troškimą ir panašiai. Nors Kajaus demono prigimčiai ten turbūt, kaip namai.

-Eime, - mirktelėjo jis man paimdamas mane už rankos ir paskambindamas kotedžo durų skambutį.

Už kelių minučių duris atidarė jauna bei labai graži mergina. Ji atrodė ne ką viresnė už mus apie dvidešimties. Ji vilkėjo balta suknelę ir savo ilgus rudus plaukus buvo susirišusi į uodegą.

-Kajau! -sušuko ji džiugiai ir apkabino jį smarkiai suspausdama glėbyje.

Ji atrodė labai artima jam ir man tai nepatiko. Aš pajutau pavydą, kas nebuvo gerai, nes tokių jausmų jausti Kajaus atžvilgiu aš neturėjau.

Kajus pajutęs mano pavydą pamerkė man akį išsivaduodamas iš merginos rankų.

Pavarčiau akis jam.

"Man tikrai reikėtų išmokti maskuoti savo emocijas, kaip tai padaro kiti nefilimai ir net pats Kajus" pagalvojau.

-Anastasija, - nusišypsojo jis. - Pakviesi mus į vidų?

Ji tik nusijuokė.

-Nuo kada tau reikia pakvietimo į tavo paties namus? - tarė pasitraukdama nuo durų ir praleisdama mus į vidų.

Ji smalsiai mane nužvelgė, kai pamatė stovinčia šalia Kajaus.

-Bandžiau apsimesti mandagiu, - tarė jai Kajus nekaltai nusišypsodamas.

Ji tik pavartė akis.

-Tau tai ne tinka, kaip ir tėvui, - atsakė.

Gerai regis toji Anastasija pažinojo ne tik Kajų, bet ir jo tėvą. Tai pat ji sakė, kad čia Kajaus namai tad man tikrai buvo įdomu kas juos siejo.

Pareidama į vidų Anastasija mus praleido į priekį. Kajus suėmęs mane už rankos vėl nuvedė mane į svetainę. Svetainės sienos buvo ištapetuotos baltais tapetais. Lubos tai pat buvo baltos tik grindys rudo ąžuolo. Bent įtariau, kad ąžuolo. Svetainėje stovėjo didžiulė juoda odinė sofa ir  juodos spalvos stiklinis staliukas. Priešais sofa buvo židinys ant kurio buvo padėtos kelios nuotrauka vienoje iš jų mačiau Kajų kartu su pačia Anastasija ir dar kažkokiu jaunu vaikinu, kurio veido bruožai priminė Kajaus. Jis turėjo tokius pats tamsius plaukus, kaip Kajaus tik jo buvo trumpi, o neilgoki,kaip Kajaus ir tokias pat tamsias akis. Dabar kai pagalvojau jis turėjo ir Anastasijuos bruožų tik mažiau. Jie tikrai turėjo būti giminės. Šalia židinio kiek tolėjau stovėjo lentyna su knygomis. Be kabančio paveikslo su jūros peizažu dar vis sofos jokių kitų daiktų ar baldų svetainėje nebuvo.