Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Jis atėjo pro atrakintas duris, tyliai ir beveik nepastebimai, bet palikdamas užnugary žiemą. Patrypė vietoje, norėdamas nusipurtyti nuo savo dailių lakinių batelių sniegą, kuris vis dar dvelkė liūdesiu, ir iš palto kišenės išsitraukė saulę. Vėliau parodė ir lietų. Taip Jis sukūrė vaivorykštę, atnešdamas kai ką daugiau nei septynias spalvas mano žiemos išvargintam vidui.
Tai buvo pavasaris.
Jis man padovanojo viską, ko alko mano gyvastis, ir jei net iš pradžių man to neužteko, Jo lūpomis skambėjusi rytinė paukščio giesmė, prisilietimas, prilygęs švelniam vėjo brizui, ir sprogstantys pumpurai, mane sužavėjo.
Tai vertė mane norėti žydėti.
Bet aš tebuvau Ramunė.
Kol Jis buvo viskas -- nuo plazdančių drugių iki dangaus mėlynės, aš tebuvau gėlė, kuri teturėjo liauną stiebą, nuolankiai linkstantį nuo Jo vėjo, ir paprastą nekaltai baltą žiedą, žydintį dėl Jo ryto rasos ir dėl Jo saulės spindulių geltonio.
Galbūt būtent todėl, man esant tokiai mažai ir neprilygstančiai Jam, vieną mano žydėjimo rytą Jis nusprendė susikrauti daiktus. Tada dar nežinojau, kad prieš peržengiant durų slenkstį Jis neištars „Pasiilgsiu...", jog tai bus paskutinis rytas, kada aš girdžiu tyrą paukščio giesmę, matau drugius su dar nenuplėštais sparnais ir ryto dangų, nesuteptą vakaro raudoniu, laikau gaivinančius rasos lašus, neišgąsdintus Jo šiurkštaus prisilietimo, ir jaučiu švelnų vėją, dar neapsunkusį nuo mano skausmo aimanos.
Nemaniau, kad tai bus paskutinis rytas, kai aš žydėsiu...
