Forever in love (LT)

10 DALIS

-Stop. Negali būti,-šiek tiek sutrikau.

-Kas tau negerai?-paklausė Lola.

-Tiesiog nesitikėjau...-nutęsiau.

-Palauk,apie ką tu?-suraukė antakius.

-Nieko,viskas gerai..

-Rosellyn!!-sušuko ji,lengvai mane papurtydama.

-Ei! Mokytojas pamatys,-stengiausi išlikti rami. Nenorėjau ,kad ji viską sužinotų. Pradėjau vengt jos,ji pasikeitė..

O jeigu norit sužinot ką slepiu,tai.. tiesiog norėjau sėdėti su Niall,dar pabendrauti su juo,juk per filmus ir kitokius serjelus visą laik taip nutinka,kas draugai sedi kartu,bet ten tik filmai,o čia-REALYBĖ.

-Nieko jis nepamatys! Dabar sakyk!

-Nieko nėra,Lola. Tiesiog nenoriu su juo sėdėti,jis gi mano ex boyfriend,-pamelavau.

-Tikiuosi tai tiesa,Rosellyn. Nes kitaip-aš išsiaiškinsiu viską,-mirktelėjo Lola.

-Nėra ko aiškintis. Ir nevadink manęs Rosellyn. Tik tėtis mane taip vadindavo...-taip,tik tečiui patikdavo mane taip vadinti. Lola žino,kad aš nenoriu prisiminti kas buvo,todėl tiesiog patylėjo ir paglostė mano nugarą.

-Viskas gerai,juk turi mane,tetą ir savo mieliausiąją sesulę Emilę!-nusišypsojo ji. Lolai labai patinka Emilė.

Po pamokų,išėjome į mokyklos parkelį. Jis buvo labai gražus,mes su Lola dažnai jame vaikštome.

Atsisėdę po medžiu šnekėjom,kol mano telefonas pertraukė mūsų pokalbį.

Teta.

-Alio?

-Molly,prangioji,greičiau grįžk namo! Emilei negerai!-susijaudinusi šnekėjo ji.

Išsigandau.

-Greitai būsiu namie!

-Kas atsitiko?-paklausė Lola.

-Emilei negerai,parvežk greitai mane namo.

Mes įsėdome į Lolos (taip,ji turi NEW CAR) automobilį ir ji parvežė mane namo.

-Ačiū Dievui tu grįžai,-pasakė teta vos įžengus man į namus.

-Aš noriu mamos!!-verkė Emilė.

-Kas jai yra?-sunerimavau.

-Nežinau,ji prašosi mamos,tečio. Manau ji vis dar negali sustaikyt,-pasakė teta.

-Jai buvo vos keli mėnesiai,kaip ji gali atsiminti?

-Pastebėjau,kad čia vienas iš retų,labai retų atvėjų,kaip vaikai prisimena viską nuo gimimo.

-Wow,-nustebau. Dar tokių būna?

-Geriau sėsk į mano mašiną ir vežam ją į ligoninę,-pasakė teta.

-Nenoriu į ligoninę!! Noriu mamos,-staugė Emilė.

Stipriai apkabinau ją ir nunešiau į mašiną. Ji tebeverkė kaip buvome ligoninėje.

-Kas jai nutiko?-paklausė seselė.

-Nieko rimto,mano manymu,tiesiog jos tėvai mirė kaip ji buvo maža,manau jai šokas,-paaiškino teta.

-Užrašyk ją pas daktarą Horan,-seselė pasakė kažkokiam vaikinui,- koks jos vardas ir pavardė?

-Emilė Taylor,-pasakiau.

-Eikite į 26 kabinetą,ten jūsų lauks daktaras Horan.

Kažkur girdėta pavardė.

Kaip ir liepė seselė,mes nuėjome pas dr. Horan. Jis buvo geras daktaras, nuramino Emilę. Pasirodo ir teta jį pažįsta. Jie spėjo ir paplepėti. Bet viską nutraukė skambutis į jo telefoną.

-Alio?..Taip sūnau gali ateiti..Laukiu.,-padėjo ragelį.

Jis turi sūnų? Ir dar tas sūnus ateis čia? To ir betrūko.

Po kelių minučiu kažkas pabeldė į duris. Ir tik tada supratau,kad tai Niall tetis. Kad Niall dabar ateis į kabinetą.

-Labas tet..o! Molly?..

-Teta,manau mums metas eiti namo,ačiū ir viso gero.

Ištempiau Emilę ir tetą iš kabineto. Ji sutriko,bet suprato,kad dabar nenoriu jai visko aiškinti.

Viskas taip susipainiojo! Kodėl aš jam nepasakau kad mes draugai? Kodėl to nepadarau?
Ir supratau kad turiu jam pasakyti,tą ir padarysiu. Kam slėpti?

Ištraukiau telefoną ir parašiau:

Kam: Niall

*Rytoj,po pamokų,mokyklos sode.*