Žaizdos [Fantastic Beasts fanfiction]

//1// Atvykimas

Kelionė į Niujorką buvo ilga ir nuobodi, jeigu būtų naudojęs šiuolaikiškus burtininkų keliavimo prietaisus, būtų ten nusigavęs per keletą valandų, bet dabar jam teko trintis laive keletą dienų, kalbėti su žiobarais, kurie negalėjo pasiūlyti nieko naudingo išskyrus informaciją apie... Amerikos padėti, kurią jau ir taip žinojo. Vis dėl to nesirinko greitesnio keliavimo būdo vien dėl to, kad išgirdo iš savo darbdavio „keliauti magišku būdų yra rizikinga, jeigu tave pamatys bent vienas burtininkas ar žiobaras, iškart susilauksi nemalonumų, Amerikoje teisės labiau saugo purvakraujus negu pačius burtininkus" Tokie žodžiai, juodaplaukio vaikino negąsdino, tačiau rizikuoti nenorėjo, o tuo labiau bereikalingai teptis rankų krauju.

Nors ir pasidomėjo JAV padėtimi, tačiau būsto ar tai kur apsistos nesusirado, tokius dalykus jam labiau patiko daryti ekspromtu, dar ims ir atras kokio nepažįstamojo name ką nors reta, kas būdavo... Ne taip ir retai Anglijoje, ypač kai lankydavosi vien tik burtininkų namuose.

Pasirąžęs, pagaliau praėjęs visus kontrolės punktus ir dingęs iš uosto, pasitraukė nuošalin ir įsitikino, kad atrodo nepriekaištingai, kad nei vienas svetimas plaukas nėra nukritęs ant jo juodo, ilgo palto ir kad plaukai nėra susivėlę kaip paukščių lizdas, o tik lengvai garbanoti, kaip visada. Perbraukęs per savo plaukus, suėmė savo odinį lagaminą ir patraukė Niujorko gatvelėmis.

Žmonės niekuo neišsiskyrė, plika akimi negalėjai įmatyti žmonės burtininkai ar paprasti žiobarai, jeigu čia būtų anglija, bent jau keli magai būtų apsitaisę senovinėmis, akivaizdžiomis drapanomis... Tačiau tada jie būtų palaikyti keistuoliais, o ne burtininkais kuriuos...

- ...Mes turime sunaikinti juos! Įduoti teisman! Sulaužyti jų lazdeles!

Tai išgirdęs varnaplaukis šyptelėjo. Jau žino pas ką apsistos šią savaitę.

Tik dabar atkreipė dėmesį į susirinkusią minią kuri žvelgė ir pritariamai šūkavo, moteriškei kuri stovėjo ant laiptų, su vėliava vaizduojančia ugnį, rankas laužančia burtų lazdelę ir saulę. Norėjo labiau pasidomėti ta apgailėtina ideologija.

Pernelyg daug negalvodamas, prasibrovė pro minią priekin ir... Išvydo tamsiaplaukį jaunuolį dalijantį skrajutes. Jis buvo nuleidęs akis, net nesistengė žiūrėti kam duoda popierėlius, iš stovėsenos galėjai spręsti kad jam buvo nejauku ar paprasčiausiai nemėgo būti tarp žmonių, išraiška sakė tą patį.

Vos šis nematydamas įdavė jam skrajutę, vaikinas iššiepė savo baltus dantis su kuriais apžavėdavo kiekvieną.

- Sveikas... Atleisk, bet kas ji tokia? – pirmas klausimas.

- Skrajutėje parašyta... – tyliai pratarė nepakeldamas akių.

- Ar skrajutė man leis su ja pakalbėti akis į akį? Pirma kartą girdžiu, kad kas nors taip kalbėtų apie... raganas, žinai, aš jau seniai įtariau, kad jos tarp mūs- , - tuščiažodžiavo pilnai tai suvokdamas.

- Madam apsidžiaugs, kad jums patinka tai... – rodos bejausmis balsas. – Netrukus kalba baigsis...

Toliau tęsti pokalbį buvo beprasmiška, ar tiksliau, abejojo ar šis vaikinas jam atsivers kai yra tokioje vietoje, tad teko kiek pastoviniuoti, kol galiausiai pati moteriškė pasirodė prie jų.

- Kas jis, Kridencijau? Tavo draugas? – balsas buvo apsimestinai malonus.

- Madam, aš susidomėjęs jūsų mintimis, norėčiau apie jas pakalbėti su jumis...

Šitie žodžiai privertė moterį nusišypsoti, nuoširdžiai.

- Nemaniau, kad tokie jaunuoliai, kaip pastarasis domisi tokiais dalykais! Bet kaip džiaugiuosi, jau maniau kad man teks vienai eiti prieš minia netikinčiųjų!

- Jaunimas šiais laikais yra daug įdomesnis negu manote.

- O tai ar esate susidūręs su raganomis?

- Žinoma, bet... – apsižvalgė.

Žmonės jau buvo ėmę skirstytis, vis buvo ant svarbaus pastato laiptų... Ar bent tiek suprato tamsiaplaukis, nes rodos jie trukdė visam eismui, kurį kalba buvo sustabdžiusi.

- Nenorėčiau čia pasakoti apie tai... Vis dėl to... raganos gyvena tarp mūsų, pati tai žinote, - žibtelėjo akimis, šyptelėdamas.

- Taip, taip, gryniausia tiesa! Tai galbūt užsuktumėte arbatos pas mus?

- Madam, bet mes turime eiti į našlaityną... – pasigirdo tylus balsas.

Trumpaplaukė moteris į jį pažvelgė taip lyg šis su savo neapgalvotais žodžiais būtų sugriovęs jos nuostabų planą, tačiau jam nieko šiurkštaus nepasakė, tik linktelėjo.

- Taip, tavo tiesa, deja bet...

- Ar galėčiau jums padėti? Esu dirbęs su vaikais... Jie mane mėgsta, esu įsitikinęs, kad palengvinčiau jūsų sunkią dieną.

- Jūs tikrų tikriausias stebuklas! Iš kur tokie jaunuoliai kaip jūs dygstate? – štai ir vėl šypsena.

- Anglijos, ponia, - puse lūpų šyptelėjo.