Nekaltos Eilės

Devintasis eiliuotas straipsniukas

Nekaltų eilių mergytės
Pasiilgo TOS MARYTĖS
Kur kadaise prie fontano
Žaidė su plaukais Antano

Tie gražuoliai meilučiukai
Glamonėjas kaip kiškiukai
Perka dovanų Kalėdom
Stebina gražiom aprėdom
 
Pirmos snaigės jau iškrito
Visur ROMANTIKA pakvipo
Sėdi matkės pamokoj       
Aldai matkė ne galvoj

Bet kažkas čia susimaišė..
Žiū Aldutė ką nupaišė.
Lapo kairiame kampely
Mažos širdys ten būrely.
                                               
Juk Aldutė išprotėjo!
Beną ji įsimylėjo!
    
Žiūri sau tolyn pro langą
Ir įkyrios mintys lenda
Apie Beną, žirgą baltą,
O matai tik sniegą šaltą

Su sniegučiu pamažu,
Krenta ašaros, baisu...
Benui Alda gi nerūpi,
Jam širdelėj Rūta tupi

Bet vėlu jau, ką darysi?
Širdžiai juk neįsakysi.
Verks Aldutė naktimis,
Kvies klasioką mintimis
  
Atsibudo čia Onutė
Guodžia ją gera bobutė
Benas išdavė mergelę
Skauda jai labai širdelę

Ir rimtai - ką jau darysi?
Meilę į kapus varysi?                        
Cha! Prasideda drama!
Paauglystė - dilema!
Vargšui Benui nepaėjo,
Rūtos kibint neišėjo
Ir Onytė jį pamiršo
Ant kitų berniukų niršo

Liūdna Benui, ką daryti?
Kaip tą širdgėlą nuvyti?
Jis šiame lauke ne vienas
Šiuos jausmus patirs kiekvienas

Seksis mums ar nesiseks

Pabandyti vistik teks

Bėgam mes ieškot porų
Nes be meilės- nesmagu!

Nekaltais veidais mes rašom
Muilo operas ilgas
Bet net pačios nesupratom
Kad vienišės likom mes