Nekaltos Eilės

Septintasis eiliuotas straipsniukas

Teka skruostais skaidrus vanduo
Užverktos akys pradeda temti...
Apsižvalgyk tik - jau ruduo, 
Nespėjam mes ašarų semti...

Ak, rugsėjo jau pirmoji
Bet į mokyklą nesinori...
Laukia knygos, sąsiuviniai
Gerai, kad bent yra draugai...

Tik atėjus personalas dainas traukė,
Kaip labai mokytojai mūsų laukė,
Apie įmantrią vertinimo sistemą,
Ir naują mokymosi teoremą...

Klausysimės ilgo moralo
Pusė nulindę bus į galą...
Kad tik mokytojai nepamatytų
Pastabų už pliotkus nerašytų.

Koridoriuose vaikai lakstys
Vyresni nebėgiot jiem sakys...
Bet jie atsisuka tik išsiviepę
Ir jiems eiti na**ui liepia!..

Šit, penktokėliai susipyko -
Jiems auklėtoja nepatiko!
Susimokė jie prieš ją,
Vys iš šulės paslapčia...

Vos mokyklai prasidėjus,
Pirmam skambučiui nuskambėjus,
Atsiranda blogas jausmas -
Tingią širdį sukausto skausmas...

Deja, vasarėlė baigės,
Šliaušim šūlėn tarsi sraigės...
Ten vėl kęsim mokytojų riksmus,
Ir klasiokų garsius šauksmus.

Turbūt dauguma mūsų vasarą pasižadėjo,
"Stengsiuosi mokytis" - visi kalbėjo...
Bet tai pamiršom vos sugrįžom,
Ir krėsti aibes pasiryžom.

Matematikos kontroliniai artėja,
Šansų pabėgti vis mažėja
Namų darbų sparčiai daugės,
O mokytojai vis piktės...

Fizikos dauguma kaip ugnies bijo,
Nes praeitus mokinius ji prarijo
Naujiesiems chemikams tikrai kapai...
Seksis sprogdinti klases jiems labai.

Linkim didelės sėkmės
Šūlės košmarą iškentėt
O dabar sakom ate,
Likit gyvi vaikų rate!