"The Land"

1 dalis. Baltoji lapė

Mano akių vokai nuo ilgo miego buvo apsunkę, todėl vos sugebėjau atmerkti akis. Atsimerkusi prieš save išvydau keistą merginą, jos plaukai buvo balti, veidas bekraujis, lūpos pamėlusios ir suskilinėjusios.
-Labas!-spigiu balsu sušuko ji.
Aš apsidairiau aplink. Vien gūdus miškas. Kilo vienas klausimas: kaip aš čia atsiradau? Pažvelgiau į savo rankas, jos buvo kruvinos, daugybė įbrėžimų, nubrozdinimų ir negylių žaizdų. Mano balta suknelė taip pat ištepta krauju, kaikuriose vietose sudraskyra. Kairės kojos blauzdoje žiojo gyli skylė, pro kurią švietėsi kaulai. Kaip aš nenukraujavau?
-Kur aš?-paklausiau, o mano balsas taip lūžinėjo tarsi nebūčiau kalbėjusi kelis metus.
-Kaip tai kur!? Apsidairyk! Tu guli ant samanų!
-Kokia čia vieta?
-Negi tu nematai!? Taigi miške!-vėl suspygo mergaitė ir kvailokai, bei šiek tiek baugiai sukikeno.
-Kuo tu vardu?-paklausė ji.
-Aaa...Krista Andrea Santos.
-O aš! Aš Cate Fox!-ištiesė man ranką mergina. Aš pamaniau, kad ji nori pasisveikinti kaip daro visi susipažinę, bet ji su nežmoniškai didele jėga timtelėjo mane ir aš jau stovėjau ant kojų. Keista, bet man visai nesuskaudo kairės kojos, nors jau buvau pasiruošus baisiam skausmui.
-Graži žaizda,-vėl suspygo Cate.
-Kas?-nesupratau.
-Graži žaizda! Aš irgi tokios norėčiau,-jei nesuklydau, išgirdau pavydo gaidelę jos balse.
-Kaip žaizda gali būti graži?-man visdar buvo neaišku.
-Ar tu iš mėnulio iškritai!?
-Panašu, kad taip...
-Cha! Tikra juokdarė tu!
-Nematau čia nieko juokingo,-sumurmėjau.
-Tu juk Detropijoje! Negi nesigaudai kur esi,-dar labiau suspygo Cate ir nusipurtė kaip šuo išlipęs iš vandens.
-Detropijoje?-nesupratau aš, o Cate linktelė.
Man tragiškai suskaudo galvą ir aš prisiminiau. Prisiminiau avariją į kurią pakliuvau kartu su Josh. Bet vistiek nesupratau kaip čia atsidūriau ir kodėl?
-Ar tu gerai jautiesi?-paklausė Cate.
-Tiesą pasakius ne. Kodėl aš čia?
-O kodėl tu neturėtum būti čia?-surimtėjo Cate ir jos balsas visiškai pasikeitė. Jis tapo žemas ir ganėtinai šaltas.
-Aaa...aaš... aš...net nežinau kaip tai paaiškinti...
-Kas tu?-su išgasčiu į mane pažvelgė Cate.
-Juk jau sakiau. Aš Krista.
-Ne. Aš ne apie tai. Kokia tu būtybė?
Šis klausimas mane tikrai nustebino, bet mane čia stebino viskas.
-Žmogus,-tiesmukai atsakiau.
Cate akys išsiplėti. Ji atsitraukė nuo manęs per kelis žingsnius ir iš kišenės išsitraukė nedidelį peiliuką.
-Ką tu žadi daryti!?-išsigandau.
-Vadinasi viskas tiesa,-tarsi neišgirdusi mano klausimo, pati sau pasakė mergina.
-Kokia tiesa?
-Negi nežinai? Tu! Tu esi mūsų pranašystės dalis! Tu esi mūsų kelias į laisvę! Mes to laukėm jau kelis tūkstančius metų, o tu pasirodei tik dabar. O geriausia tai, kad tave radau aš! Tik negaliu žinoti ar žadi man padėti?
Aš visiškai sutrikau ir suglumau. Visko ką ji sakė aš klausiausi įdėmiai, bet vistiek nesupratau apie ką kalbėjo.
-Ei, Cate, apie kokią tu pranašystę kalbi? Kokia dar laisvė? Ir prie ko čia aš?
Mergina prisiartino arčiau manęs ir peiliuką įsidėjo atgal į kišenę.
-Klausyk, Krista. Jei prižadėsi būti drąsi, ištverminga ir mums padėsi, viską sužinosi kai tik bus laikas,-tvirtai, besustojimo ir tarsi išmoktą kalbą susakė man Cate. Aš nuryjau seiles. Keista, bet aš linktelėjau, nes maniau, kad taip pat sužinosiu kaip čia atsidūriau ir kaip aš galėsiu grįžti namo.
Kelias minutėles Cate įdėmiai į mane žiūrėjo ir nesijudino, stengiausi nejudėti ir aš.
Gal po kokių dešimties visiškos tylos minučių, išgirdau keistą zizimą, o gal net švilpimą. Pro mano akis praskriejo trys stėlės. Cate greit stryktelėjo iš išgąsčio. Ji iš kišenės išsitraukė savo peiliuką ir sviedė jį ton pusėn iš kurios atšvilpė strėlės. Išgirdom skausmingus riksmus, tai reiškė tik vieną - Cate pataikė į kažką. Aš atsisukau į ją. Ji įkvėpė daug oro ir sušuko:
-Bėgam!

-----
Jei patiko ši dalis ir norite kitos rašykite savo nuomones 😊