Tyluma arba Periculum in mora

52 skyrius

- Negalės tam prieštarauti, jie neturi tokios įtakos mano gyvenime, kaip tu matai. Matausi su jais labai retai, kartais susiskambiname, tačiau jie net nežino kur iš tiesų gyvenu. Nenoriu, kad jie vos užsigeidę atsiradinėtų mano namuose ir man tikrai sekasi išlaikyti šį privatumą. Kai jie išgirs apie tave, negalės niekaip to pakeisti.

- Viliuosi, kad taip ir bus, -sumurmėjo uždėdamas savo didelį delną man ant kelio ir spustelėdamas.

Vien nuo šio prisilietimo pasijutau geriau. Tikėjau, kad dabar mes buvome daug stipresni ir įveiksim atsiradusias kliūtis. Tikrai dar susidursime ne su viena neganda, bet po tiek laiko praleisto atskirai, jos nebeatrodė tokios baisios. Užvis sunkiausia būtų vėl pasinerti į tą netekties liūną, kuris skandintų ir dusintų, tačiau Liamas atrodė pasiryžęs viską įveikti, o mano ryžtas nė kiek nenusileido jo. Lengviau atsidusau ir tai buvo akivaizdu.

- Be to, su manimi vis dar gyvena Akyra, - tarstelėjau.

- Tas vilkas ar ne? – susiraukė.

Pritariamai sumurmėjau.

- Kaip nors su tuo susitaikysiu, jei ir ji parodys bent šiek tiek draugiškumo, - pasigirdo po trumpos pauzės. – Ir jei nesistengs nukąsti man galvos vos atsukus nugarą. Be to, juk ji nebūna nuolatos šalia ar ne? – paklausė abejodamas.

- Ne, dažniau ji mėgsta kur nors klajoti laisvėje. – patikinau, - Žinoma, kurį laiką ji tikrai tave stebės norėdama įsitikinti, jog nekeli grėsmės, tačiau manau, kad greitai abu apsiprasite.

- Turbūt kitos išeities ir nelieka, - atsiduso.

Vairuodama nesulaikiau šypsenos, nes jo balse pasigirdo minkštesnė gaidelės. Po daugybės nemalonių klausimų pagaliau buvo galima pakeisti temą.

- Tau būtų ne pro šalį nusikirpti tuos ilgus plaukus... Jie greit taps ilgesni už mano, - pasiskundžiau.

- Nereikėjo nusikirpo savųjų, - pavartė akis.

- Bet taip patogiau, kai reikia... - greit prikandau liežuvį.

Liamas susidomėjęs tyrinėjo mano veidą.

- Patogiau, kai, - pabandė jis pratęsti mano mintį.

- ...kai taip karšta...

- Frėja, - nutęsė, žinoma, jis suprato, kad pasakiau ne tai, apie ką iš tiesų buvau pagalvojus.

Prisispyrusi spoksojau į priekį ir tylėdama vairavau automobilį. Nujaučiau, kad dabar ne pats tinkamiausias laikas ir vieta kalbėti apie mano dabartinį gyvenimą. Jis jau kelis kartus bandė apie tai užvesti kalbą, ypač kai pradėjau pasakoti, kai gyvenu atskirai nuo Volfterių, tačiau sumaniai išsisukau nuo kamantinėjimų. Svarsčiau kiek dar ilgai jis man leis tai daryti.

- Kur tu buvai visą šį laiką? Ką veikei? - staiga paklausiau.

- Kreipi kalbą... - apkaltino. – Be to, jau šiek tiek nupasakojau ką veikiau, kai susidūrėm, priešingai nei tu.

- Žinau, - kaltai šyptelėjau, - pasikalbėsime apie tai, kai atvažiuosim.

Liamas atrėmė galvą į atlošą ir taip pat įsižiūrėjo į tolį.

- Daug keliavau, - pasakė, apsidžiaugiau, kad bent jis papasakos apie save, - Man tapo tikra kančia būti vienoje vietoje, ištverdavau vos kelias savaites... Man reikėjo kokios nors veiklos, kuri sugebėtų mane išvaduoti nuo persekiojančių minčių. Ėmiausi medžioti latakėjus, visada tai mokėjau daryti geriausiai, ir tai pareikalaudavo visiško mano dėmesio. Kartais prisijungdavau prie kokios nors Apdovanotojų grupės, kai pritardavau jų tikslams ir matydavau, kad jiems tikrai reikia pagalbos.

- Ir taip pamiršai net savo šeimą?

- Jie dabar saugioje vietoje, be to, aš jiems skambinu, - numykė.

- Kartą į pusmetį? - nekaltai paklausiau.

- Bet kartą į mėnesį, manyčiau, - susiraukė.

Neigiamai papurčiau galvą. Buvo praėję daugiau nei mėnuo nuo to laiko, kai susitikau su Rafaeliu, o jis taip ir nebuvo jiems paskambinęs.

- Kodėl staiga apie juos užsiminei? - staiga susimąstė.

- Na, maždaug prieš mėnesį buvau susitikus Rafaelį.

Mačiau, kaip iš nuostabos Liamo akys išsiplėtė.

- Ką? Prieš mėnesį?

- Taip... Aš tikėjausi, kad tada man pavyks tave surasti, tačiau jis nieko apie tave nežinojo. O tu jiems neskambinai. Tad, nors tai ir buvo džiugus susitikimas, jaučiausi tarsi vėl atsimušusi į sieną.

Kurį laiką automobilyje vyramo įtempta tyla.

- Daugiau niekada tavęs nepaliksiu, - išgirdau tylų, tačiau užtikrintą Liamo balsą.

Žvilgtelėjau į jį ir susidūriau su visiškai rimtomis akimis. Mano širdyje sukosi milijonai peteliškių, savo sparnais kuteno ir po kūną skriejo maloni šiluma. Dabar manyje vyravo visiška ramuma, aš tiesiog žinojau, kad šį kartą likimas manęs neapgaus, privalėjau juo pasitikėti, nes ir taip daug laiko viskuo abejojau.

Po kelių valandų pagaliau įsukau į savo namų kiemą. Garaže mačiau stovintį Viktoro automobilį, vadinasi jie jau parvažiavo, keista, jog vėl nepaskambino. O galbūt nederėjo stebėtis, nors mes su Viktoru rūpinomės vienas kitu, tačiau per daug nesistengėme kontroliuoti vienas kito veiksmų.

Liamas lėtai išlipęs apžiūrinėjo namą. Susikišo rankas į kelnių kišenės ir sunkiai atsiduso.

- Atrodo, jog vesčiaus tave į patį pragarą... - šyptelėjau ir įsitvėriau jo parankės, ėmiau timpčioti prie įėjimo.

Tačiau jis mane sulaikė ir atgręžė į save, jo veidas buvo neapsakomai rimtas, akimirkai išsigandau, kad jis persigalvojo. Galbūt dabar kaip tik svarstė galimybę apsisukti ir dingti kuriame nors kelio vingyje.

- Aš per visą kelionę tavęs nė karto nebučiavau,- pasiskundė vis dar tokia pačia mina.

Mano kūnas iš karto atsileido, lūpose susimetė šypsena.

- Ak... kaip tu mane išgąsdinai... Maniau, jog nutiko kas rimto.

- Bet juk tai katastrofa! - pasakė tokiu tonu lyg tai būtų akivaizdžiausias dalykas pasaulyje.

Pasistiebusi greit apsivijau rankomis jo kaklą ir padovanojau vieną iš tik jam saugomų bučinių.