Tyluma arba Periculum in mora

52 skyrius

Prisipažinau Liamui, jog gyvenu su Viktorijumi – vienu iš Volfteriu. Jis nesusižavėjo šiuo mano pareiškimu, per šiuos kelerius metus jo nuomonė apie šią šeimą nė kiek nepagerėjo. Jis pareiškė norą ir toliau laikytis atokiai nuo visų Volfterių, bandžiau paaiškinti, kad tai bus gana sudėtinga, nes priešingai nei su kitais Volfteriais su Viktoru aš nenorėjau laikytis atstumo ir matytis tik kartą į pusmetį. Galbūt dėl to, kad jis gyveno atskirai nuo visų, o galbūt dėl to, kad domėjosi aplinkinių Apdovanotojų gyvenimu, kaip ir aš, prisirišau ir tikrai laikiau savo šeima. Nors retkarčiais ilgėdavausi Vilhelmo ar Delos, tačiau tai greitai numalšindavo mūsų susitikimas. Nejaučiau poreikio nuolatos gyventi drauge, kai tuo tarpu Viktoras kėlė daug stipresnius giminiškus jausmus.

- Kodėl tau tai taip sunku? – susiraukiau, kai jau važiavome greitkeliu.

Liamas sunkiai atsiduso, tingiai pirštais barbeno į prietaisų skydelį.

- Jis Volfteris, - suniurnėjo.

Prunkštelėjau, nes šį argumentą girdėjau jau milijonus kartų. Priminiau, kad ir mane jis laikė Volfter, nors pati tik prieš kelis mėnesius buvau sužinojusi apie šią šeimą, juk techniškai jis ją pažinojo kur kas seniau.

- Per ilgai auginau neapykantą jiems, kad dabar taip lengvai viską nubraukčiau. – prabilo sunkiai, - Susitaikiau, kad tu iš dalies priklausai tai šeimai, bet negaliu imt bendrauti su jais. Suprantu, kad tas Viktoras tau reiškia daug, neprieštarauju tam ir todėl dabar važiuoju drauge. Nepriverstum tavęs dabar nė valandai išleisti iš akių... Be to, jis iš seniausios kartos... Negali tikėtis, kad labai palankiai jį priimsiu, turi tai suprasti, Frėja.

Atsidusau pasiduodama. Supratau jo poziciją, juk ir pati jaučiau neapykantą Volfteriams dėl jų poelgio su mano tėvais. Turbūt būtent dėl to nesugebėjau likti su jais.

Liamas žvalgėsi pro langą raka pasirėmęs į atlošą. Supratau, jog jis vis dar mano, kad esu tokia nenuovoki tarp visų šių giminių santykių. Liamas dar nežino, kaip pasikeičiau per visus šiuos metus. Ir ne itin laukiau momento, kai teks tai padaryti.

- Tu jo nepažįsti. – pradėjau nedrąsiai, privalėjau pamėginti pasėti taikos daigą tarp savo mylimojo ir Viktoro. - Viktoras visą šį laiką, kai tik su juo susipažinau ir viską papasakojau, skatino mane tavęs ieškoti. Jis tikrai nėra nusiteikęs priešiškai, kaip likusi šeimos dalis. Veikiau atvirkščiai, manau jis labai apsidžiaugtų su tavim susipažinęs.

Jis kurį laiką tylėjo ir nieko nesakė, įtemptai apie kažką galvojo.

- Sutinki, bent jau pamėginti? Nepabėgsi vos išlipęs iš mašinos? - niekaip nenurimau.

- Gerai, - pasidavė. – galiu pamėginti.

Džiaugiausi laimėjusi bent mažytę kovą. Su kitais Volfteriais nesitikėjau, kad sutiks būti bent jau viename kambaryje. Net nebūčiau to prašiusi. Jis buvo pas juos ieškodamas manęs, o jie nutylėjo. Žinoma, tuo metu manė, kad mes išsiskyrę, ir tikėjau, kad Liamas tikrai neatrodė labai taikiai. Net Vilhelmas neneigė, jog Liamas yra iš kovotojų šeimos ir gali būti pavojingas. Vis dėl to, tai nebuvo pagrindas užtrenkti jam prieš nosį durų nieko deramai nepaaiškinus.

- Žinai, jie niekur nedings, - prabilau tyliai, abu puikiai žinojome ką turu omeny.

Jis rimtai pažvelgė tiesiai į akis, nebuvo nei jokių dvejonių ar atsispindinčių vidinių kovų. Spėjau, kad šį klausimą jis jau buvo spėjęs apgalvoti.

- Buvau neįtikėtinai kvailas dėl ankstesnio savo elgesio ir tikrai neketinu leisti, kad jie vėl mane atskirtų nuo tavęs. Jei jie nesistengs konfliktuoti ir nestos mums skersai kelio, tuomet ir aš laikysiuos atokiai, kad ir kaip bus sunku, stengsiuos išlaikyti neutralią poziciją.