Melofobija

1

Pabudau vos išgirdusi švelnius gitaros garsus kurie man kėlė šlykštulį. Jam tai nerūpėjo. Melsdavau jo, jog jis nustotų tai daryti namuose. Tačiau mano kančios jam buvo didžiausia laimė. Jis buvo mano tėtis.

Anksčiau visa mūsų šeima mėgavosi muzika. Tai buvo mūsų pragyvenimas, tačiau mamai mirus viskas pasikeitė. Tėtis kaltino mane, brolio namuose beveik nebebūdavo, o mažoji sesutė nesuprato kas čia dedasi.

Žinau, gali pasirodyti kvaila, tačiau mylėjau juos visus. Buvau keistas žmogus, to neigti negaliu. Kad ir kiek jie mane žemintų ar nekęstų aš visvien juos mylėjau.

Išsiritau iš lovos ir patyliukais nusliūkinau į vonią. Šiuose namuose geriausia buvo likti nepastebėtai, nors pasisekdavo retai. Užsirakinusi duris įšokau į dušą ir kuo greičiau apsiprausiau, susisukusi į rankšluostį išsivaliau dantis ir susirinkusi drabužius patraukiau atgal į savo kambarį. Na, bent jau bandžiau tai padaryti kol neatsitrenkiau į Cameron. Dar viena priežastis kodėl nekenčiau šio namo. Jei brolis būdavo namuose, kartu su juo atsivilkdavo ir jo draugai. Jie nebuvo patys maloniausi žmonės pasaulyje.

-Atleisk, - nuleidau akis ir beveik bėgte grįžau į savo kambarį. Užtrenkusi duris greitai apsirengiau ir nusileidau apačion gaminti pusryčių.

Buvau jau įpusėjusi kai už savęs išgirdau tėtčio balsą.

-Žinai, šiandien tvarkiau rusį.. Ir ten radau tavo mamos įrašus, - atsisukau į jį. Nesupratau ko jis norėjo, tėtis stovėjo ramus ir švelniai žvelgė į mane.

-Umm.. Pusryčiai greitai bus paruošti, - nulenkiau galvą ir grįžau atgal prie darbo.

-Melody, galbūt aš elgiausi su tavim kažkiek neteisingai, - aš buvau šoke. Jis negalėjo. Galbūt jis tikrai gailisi. - Galbūt galėtum padėti man su keliomis dėžėmis? - atsargiai padėjau peilį šalia viryklės ir šyptelėjau.

-Žinoma, - nusivaliusi rankas, išjungiau virdulį ir sekdama tėtį patraukiau į rusį. Man niekada čia nepatiko. Čia buvo šalta, drėgna ir tamsu.

-Žinai Melody, tu esi labai panaši į savo mamą. - žiūrėjau į jį nieko nesuprasdama. Jokių dėžių čia nebebuvo. Viskas ką mačiau buvo senas magnetafonas. - Tokia trapi, - tėtis švelniai suėmė mano veidą savo šiurkščiomis rankomis.

-Tėti, galbūt aš jau eisiu į viršų, - nespėjus man net sumirksėti aš jau buvau nublokšta ant žemės. Jis liūdnai nusišypsojo, tačiau jo akyse aš nebemačiau to žmogaus kuris mane užaugino, rūpinosi ar mylėjo. Ne. Tai buvo kažkas kitas. Jis paspaudė raudoną mygtuką ant grotuvo ir išjungęs šviesą išėjo.

Keleta minučių buvo tylu. Aš bijojau net pajudėti ir tada prasidėjo mano košmaras. Iš magnetafono pusės pasklido mano mamos balsas. Ji dainavo švelniai, tačiau būtent tai ir buvo mano didžiausia baimė.

Viena daina sekė kitą. Nežinojau kiek laiko čia buvau ar kiek dainų jau sugrojo. Sėdėjau tolimiausiame kampe ir tyliai verkiau. Negalėjau net pajudėti. Visas mano kūnas buvo sukaustytas baimės. Švelnios melodijos ir toliau sklido, o aš jų sustabdyti nepajėgiau.

Viskas ką mačiau buvo tamsa, todėl tas faktas, jog aš pamažu merkiausi nieko nepakeitė.

Sapnai nieko gero taip pogi nežadėjo. Visuomet tas pats košmaras dėl kurio buvau pati kalta.

Pramerkusi akis nežinojau ką daryti. Žinant mano tėtį jis galėjo manęs iš čia ir neišleisti. Išeiti pačiai nepavyks, o Aleksas nekreips dėmesio.

Atsimenu, mano mama man pasakodavo istoriją apie mergaitę kuri labai skyrėsi nuo savo šeimos. Turėjo praeiti 5 metai, jog suprasčiau kad ta istorija buvo apie mane. Nuo pat gimimo visi tikėjosi, jog būsiu tokia pati kaip ir likę šeimos nariai. Visi tikėjosi, jog mėgausiuosi muzika. Galbūt taip ir būtų buvę, tačiau mama pasakojo, kad primoji nelaimė nutiko kai man buvo 2 metai. Dainuodama ji netyčia numetė mane ant žemės. Po to ji dar ilgą gailėjosi. Tačiau kiti nutikimai įvyko galima sakyti dėl manęs pačios. Praskelta galva, pirmą kartą rėkiantis brolis, vienas ar du smūgiai per veidą ir galiausiai mamos mirtis. Visą tai lydėjo muzika.

Tačiau jos aš nekaltinu. Niekada nekaltinau muzikos. Tiesiog visa širdimos jos neapkenčiau ir.. Bijojau jos. Kiekvieną kartą išgirdus natas mano kūnas pašiurpdavo.

Man bemąstant įrašas sustojo. Lėtai atsitojau ant kojų ir rankomis ieškojau šviesos jungiklio. Prireikė porą minučių kol jį suradau. Šiek tiek prisimerkiau ir pamačiau mažą langelį palubėje. Mano laimei jis buvo neužrakintas. Visi kiti langai mūsų name būdavo užrakinti. Tėčio užgaida. Na, visi išskyrus šį ir langą Alekso kambaryje.

Atidariusi langą pamčiau, jog lauke jau buvo pradėję temti. Pašokusi iškišau galvą, o vėliau ir visą kūną. Lauke buvo gana šaltoka. Daug rūbų aš neturėjau, bet nesiskundžiau ir džiaugiausi tuo ką turėjau.

Pažvelgiau į kitą gatvės pusę. Ji atrodė lyg visai kitas pasaulis, galbūt iš tiesų gyvenimas ten būtų geresnis.

Dar kartą pažvelgiau į tą pusę ir patraukiau durų link. Atsidariusi duris sutikau Alekso nerūpestingą žvilgsnį. Tylomis užlipau į savo kambarį. Rytojus niekuo nebus geresnis. Žinojau tai. Taip buvo visada.