1

8K 269 5
                                    

Nauji skaitytojai! Istorija yra taisoma nuo šiandienos (2018.02.09), todėl patariu pradėti skaityti kitą mėnesį. Negaliu tiksliai pasakyti, kad bus viskas pataisyta, bet galiu tik pridurti, jog keisis pirmo sezono pabaiga, o antras bus laikinai pašalintas :) Pataisytoje dalyje apačioje bus parašyta "PATAISYTA". Kaip ironiška :D


-Sveiki aš Gabby Skyven. Atvykau čia iš Lie...

-Nuobodu!-suriko Mona, o aš tik pavarčiau akis.

Jau valanda bandau sukurti tinkama kalbą, bet Monai vis kažkas negerai- tai mano akcentas, tai mano stovėsena, žodžiai, žvilgsnis ar net lupų judinimas!

-Velniop tą kalbą,-atsidusau ir pažiūrėjau į einančią stiuardesę.

-Paprašyk riešutukų,-paliepė Mona, o aš tik pavarčiau akis.

-Atsiprašau gal galėtume gauti riešutų?-mandagiai paklausiau.

-Žinoma,-nusišypsojo ir nuėjo į lėktuvo galą. Vos užkeliu minučių mums atnešė mūsų riešutus. Padėkojau ir jai nuėjus Mona čiupo iš manęs pakelį bei praplėšus pradėjo valgyt.

-Tu nesveika,-sumurmėjau.

-Eik šikt,-burbtelėjo ir toliau valgė. Atsidusau ir užmerkiau akis. Vos nusileisim važiuosim į koledžą apsistoti savo kambariuose. Gaila, kad gyvensim atskirai, bet gerai, tai jog ji gyvens vos už kelių kambarių nuo mano.

-Kelkis, kelkis mes jau čia,-sudainavo Mona taip mane prikeldama iš saldaus miego.

-Debilė,-burbtelėjau ir ji išsišiepė.

Išlipti iš lėktuvo buvo tikra katastrofa. Žmonės vieni per kitus brovėsi, bandė pasiimti virš galvų padėtus daiktus arba netgi baigti kalbėtis su naujų pažįstamu. Apgailėtina.

Išlipusios iš lėktuvo, pasiėmei savo bagažą ir įsikvietėm taksi. Ačiū gerajam taksistui, kad neprivertė mūsų ilgai laukti, nes kaip tyčia lijo kaip iš kibiro. Važiuodamos Bradfordo gatvėmis su Mona tylėjome, turbūt todėl, nes vis dar negalim patikėti jog esam čia. Tiek ilgai planavome, tiek svajojome, o dabar mes Anglijoje! Ir patekom į norimą universitetą! Prieš kelis metus, net sapnuot nesapnavau.

Už penkiolikos minučių įsukome į koledžo kiemą. Čia buvo daug mašinų ir visi skubėjo į vidų, kad nesušlaptu. Išlipusios iš mašinos greitai pasiėmėm savo daiktus, susimokėjom ir lyg daužtos vištos nubėgom į vidų. Ten mumis pasitiko moteris su koledžo rūbais ir paklausus mūsų pavardžių įteikė kambario raktus.

-Eina sau,-sumurmėjau, kai ėjome koridorių pro žmonės.

-Jie visi žiūri,-tyliai pasakė Mona. Nieko nesakiau tik ieškojau savo kambario. Monai sustojus žvilgtelėjau į ją ir į duris, prie kurių ji stovėjo.

-Mano kambarys,-šyptelėjo.

-Kai išsikrausi daiktus, parašyk man žinutę,-paprašiau ir ji linktelėjo. Ėjau toliau koridorių, kol atsidūriau prie savo kambario. Išsitraukiau raktą ir atrakinau duris. Kambaryje stovėjo stalas, lova ir spinta. Nuostabu gyvensiu viena! Padėjau savo daiktus į šoną ir kritau į lovą, kuri buvo patogi. Kaip bebūtu keista. Pakilau iš lovos, kol neužmigau ir atidarius dėžes bei lagaminą, pradėjau nemėgstamiausią procesą- daiktų išsikrovimą. Maždaug po valandos mano daiktai jau buvo sudėti, todėl persirengus pasiruošiau eiti pas Mona. Noriu pamatyti jos kambarį ir galbūt ji turi kambariokę. Pasiėmusi telefoną, išėjau iš kambario atsitrenkdama į kažkokio vaikino krūtinę.

-Atsiprašau,-sumurmėjau ir norėjau apeiti, bet pajutau kaip suimama mano ranką. Atsisukau į jį pamatydama patrauklų vaikiną: rudos akis, įdegęs kūnas, tamsus plaukai, putlios lupos. Turbūt merginoms vien jo žvilgsnio užtenka, kad susijaudintu.

-Kuo vardu busi?-paklausė. Jo akis nukrypo į mano krūtinę į kurią jis visiškai nesikuklindamas žiūrėjo.

-Jasmin,-pamelavau ir nuėjau. Ir kodėl gražus vaikinai mergišiai?

Nusigavus prie Monos kambario pradariau duris ir radau ją gulinčia lovoje, o ant kitos raudonplaukė mergina.

-Kas tu tokia?-sumurmėjo ta mergina. Maniau raudonplaukės yra draugiškesnės.

-Jos draugė,-nemandagiai atsakiau nužygiuodama prie Monos lovos.

-Tu man nepatinki,-burbtelėjo.

-Tu man ir,-šyptelėjau ir žvilgsniu Monai paliepiau judint savo šikną lauk. Ji pakilo iš lovos vardydama akis ir pasiėmus savo telefoną kartu su manim išėjo iš kambario.

-Aš viena gyvensiu,-pasigyriau.

-Neblogai,-nusijuokė ir eidamos link mano kambario vėl susitikau tą vaikiną.

-Kur eini Gabby?-išsišiepęs paklausė. Iš kur jis žino mano vardą? Gerai pamenu, kad prisistačiau jam Jasmin vardu.

-Į savo šventovę,-mirktelėjau. Mona, lyg koks vaikas mus stebėjo, ir aš jau numanau apie ką ji mano.

-Tu čia gyveni?-prikando lupą rodydamas į mano kambario duris.

-Tai turbūt,-šaltai atsakiau. Galvojau, kad tokio tipo vaikinai yra nykstanti rūšis, bet Anglija nebūtu Anglija jei neparūpintu atvykimo proga mums tokių egzempliorių.

-Tik nepamiršk užsirakinti duris, lėlyte,-mirktelėjo ir nuėjo į gretimą kambarį. Mona žiūrėjo į mane apšalus, o aš tik pavarčiau akis įeidama į kambarį. Vos man atsigulus ji lyg pamišusi pradėjo cypti.

-Kas šitas gražuolis?-išsišiepė užšokdama ant manęs.

-Paleistuvis,-su skausmo aimana pasakiau. Ji nulipo nuo manęs ir lyg būtu įmanoma plačiau nusišypsojo.

-Jis karštas ir dar tavo kaimynas,-pakilnojo antakius.

-Jo, jei labai norėsiu išdulkinsiu jį vakarienei.

-Arba jis tave,-sukikeno.

-Arba taip,-nusijuokiau.

Jau kelias valandas sėdime mano kambarį ir kalbame apie nereikšmingus dalykus. Atsidusau, kai kažkas pabeldė į duris ir iš savo nuostabios draugės veido minos supratau, kad ji nežada keltis.

-Atidarysiu,-pasakiau ir pakilus iš lovos nubėgau prie durų. Tik pravėrusi duris, norėjau jas užverti, bet to nepadariau. Jau dabar to gailiuosi.

-Šiandien vakarėlis, turėsi ateit,-prabilo rudakis. Ar tai buvo įsakymas? Tai tikrai skambėjo, kaip įsakymas.

-Svajok,-piktai pasakiau.

-Nebūk pikta,-nusijuokė, kai prie mūsų priėjo Mona.

-Kas yra?-paklausė.

-Šiandien kažkoks nesąmoningas vakarėlis per kurį visi nusigers ir krušis iki nusmigimo,-pavarčiau akis. Mėgstu vakarėlius, bet tik ne tokius, kuriuose susirenka kekšes ir mergišiai.

-Einam?-pažiūrėjo į mane. Atrodo ją tai sudomino. Tipinė Mona.

-Ne,-burbtelėjau.

-Mes ateisim...,-nutęsė laukdama kol jis pasakys savo vardą.

-Zayn,-apsilaižė lupas pažiūrėdamas į mane.


PATAISYTA

Problem (Z.M) TAISOMAWhere stories live. Discover now