First Light

1.1

Dėliojau savo kojas, kiek galėdama greičiau. Atsisukau ir už savęs  pamačiau apsauginį, bėgantį paskui mane.

Jis vijosi mane ir kartu ranka ieškojo pistoleto. Užsisukau ir stebėjau lekiantį vaizdą.

Turėjau bėgti dar greičiau, kad galėčiau nuo jo pabėgti.

Netrukus išgirdau šūvius. Mano širdis pradėjo plakti dar greičiau. Aš bijojau, aš tikrai labai bijojau. Nenorėjau, kad jis mane sugautų ar, kad jis mane nužudytų. Aš labai bijojau to, kas gali nutikti.

Bet tuomet pajaučiau skausmą perveriant mano koją. Aš nenustojau bėgti, bet tai dariau lėčiau. Atrodė lyg akys būtų aptrauktos migla, todėl aš silpnai viską mačiau.

Greitai pasukau už kampo ir tuomet įbėgau į didžiulį pastatą. Apsaugininkas, turbūt, pametė mano pėdsakus. Taip būna dažnai, bet niekuomet nebūnu pašauta.

Pastate buvo kelios didžiulės patalpos. Įėjau į vieną iš jų ir, mano laimei, iškart pamačiau medicininę vaistinėlę. Aš ją atidariau ir išėmiau binto, pinceto ir dar kažkokio skysčio, kuris, manau, turėtų dezinfekuoti žaizdą.

Atsisėdau ant grindų ir ištiesiau kojas, pažiūrėjau į kairiąją koją, kuri aiškiai buvo sužeista.

Paėmiau pincetą ir sukišau jį į žaizdą. Tuomet, kai juo apčiuopiau kažką metalinio, greitai suėmiau ir ištraukiau. Aš nesu pratusi prie skausmo, bet, na, juk teks priprasti.

Užpyliau buteliuko turinį sau ant kojos ir pajaučiau deginantį skausmą, pereinantį per mano kūną. Suinkščiau iš skausmo ir stipriai sučiaupiau lūpas.

Tada aš koją aprišau storu sluoksniu binto ir atsistojau. Turiu, kuo greičiau, dingti iš čia, nes tas apsaugininkas mane suras, o tada aš tikrai neišsisuksiu.

Išėjau iš pastat,  kuriame neseniai buvau ir apsidairiau. Nieko nebuvo, kas mane labai pradžiugino. Besidairydama aplink, pradėjau tebešlubuodama bėgti link buvusios parduotuvės netoliese.

Kai ją pasiekiau, aš laisvai į ją įėjau, nes stiklinės durys jau seniai buvo išdaužtos.

Parduotuvėje paėmiau kuprinę ir į ją primečiau įvairaus maisto, kuris man buvo labai reikalingas. Priėjau prie kasos. Po kasos aparatu, pradėjau knaisiotis ir ieškoti. Ir pagaliau, po neilgų ieškojimo akimirkų, aš radau tai, ko man reikėjo, pistoletą. Jį užsikišau už džinsų, o kuprinę užsimečiau ant pečių.

Išėjau iš apleistos parduotuvės ir aikštelėje pradėjau ieškoti automobilio, kuris vis dar būtų su degalais.

Man labai pasisekė ir aš radau sveiką automobilį, kuriame viskas puikiai veikė bei jis buvo su degalais ir akumuliatoriumi, kurių daugelyje nebuvo.

Aš jį užvedžiau pasinaudojusi laidais, esančiais po vairu.

Išvažiavau iš parduotuvės aikštelės ir bandžiau važiuoti link miesto išvažiavimo, nieko nepastebėtai.

Bet staiga pamačiau vaikiną, bėgantį iš visai kitos kelio pusės. Paskui jį bėgo du apsaugininkai. O vos jis pamatė mane, jis užšoko ant automobilio kapoto, taip bandydamas išsigelbėti.

Aš važiavau ir aiškiai nemačiau, kur važiuoju, bet vaikinas turbūt buvo ne kartą tai daręs, todėl netrukus nuo kapoto, jis per atidarytą automobilio langą įlipo į vidų.

Žvilgtelėjau per veidrodėlį, apsaugininkai mūsų jau nebesivijo.

-Jeigu ne aš, tu būtum miręs.- sumurmėjau.

-O labas, Amelija.-atsisukau į jį ir atsidusau. Jis buvo išsišiepęs.

-O dieve. Ir vėl tu.