Not What It Seems

2. Hello, I'm Ella

Įžengiau į savo bendrabučio kambarį. Apsižvalgiau ir menkai šyptelėjau. Kambarys buvo padalintas į dvi dalis. Abiejose pusėse prie sienos stovėjo viengulė lova, šalia mažas naktinis staliukas, toliau nuo lovos stovėjo rašomasis stalas ir spinta. Tarp dviejų lovų sienos vidury buvo didelis langas į univeraiteto vidinį kiemą. Viskas buvo simetriška ir tvarkinga.

Pastačiau savo lagaminą ir didelę tašę prie spintos, o pati atsisėdau ant lovos esančios dešinėje kambario pusėje. Pažvelgiau į tuščią lovą priešais save ir atsidusau. Ten kažkada miegodavo mano draugė Stephanie, bet deja ji išvyko mokytis į Londoną. Ir dabar aš gyvensiu arba viena, arba su manimi gyvens kokia nors mažvaikė. Nors ir aš nesu suaugusi. Man dar tik aštuoniolika su puse ir aš mokausi antrame kurse Paryžiaus Meno Universitete, aktorystės fakultete.

Gimiau ir užaugau Olandijoje, Amsterdame. Bet prieš penkis metus su tėvais persikrausčiau į Paryžių, kur baigiau vidurinę mokyklą anglų kalba ir įstojau į meno universitetą studijuoti to, ko visada troškau. Aktorystės.

Atsidususi atsistojau nuo lovos ir priėjau prie spintos. Atidariau lagaminą ir pradėjau dėlioti savo drabužius į jiems skirtas vietas. Sustačiau knygas ant lentynų virš rašomojo stalo, higienos priemones nunešiau į vonios kambarį, kuriuo dalinsiuosi, ačiū Dievui, tik su viena mergina.

Sutvarkiusi visus savo daiktus aš atsiguliau ant lovos su savo nešiojamu kompiuteriu ir įjungiau jį. Greitai atidariau Skype ir paspaudžiau žalią ragelį ant brolio Skype vardo. Po keliu labai nervinančių garsų brolis pagaliau atsiliepė.

-Alio!-pasigirdo garsus vyriškas balsas.-Ar girdi?!

-Nereikia taip rėkti,-pavarčiau akimis ir tada įjungiau kamerą.-Labas, Jason, kaip sekasi?

-Pasidarė labai tuščia ir tylu be tavęs,-jaunesnysis brolis pradėjo vaidinti nuliūdusį, bet net pro ekraną aš mačiau, kad jis net neliūdi, o vos laiko šypseną.

-Nevaidink nekalto berniuko, Jason,-nusijuokiau.-Pakviesk mamą prie kompo.

-Ella!-broliui net nespėjus nueiti toliau nuo kompiuterio mama atbėgo ir užėmė jo vietą.-Kaip sekasi? Ar jau įsitaisei? Ar esi tam pačiame kambaryje, kaip ir praeitais metais? Kas tavo kambariokė? Kaip kelias traukiniu?

-Mam, mam,-sustabdžiau įsijautusią moteriškę.-Man viskas gerai, kelionė traukiniu buvo neilga, skaičiau knygą. Jau išsidėliojau daiktus ir laukiu naujos kambariokės, jeigu ji bus.

-Tai nuostabu!-mama suplojo rankomis.-Aš tavęs jau pasiilgau..

-Bet deja pasimatysime mes tik per rudens atostogas, po kelių mėnesių,-atsidusau ir ranka perbraukiau per savo šviesius plaukus.-Myliu tave, mam.

-Aš tave labiau,-mama nusišypsojo ir pamojavo į kamerą, o aš jai ir išjungiau pokalbį.

Mama visada buvo tokia emocionali. Bet aš ją be galo myliu. Ji visada duodavo man viską, ko man reikėjo, kai aš augau. Ji manęs nelepindavo, nes tai darydavo močiutė. Ir užtat aš užaugau pakankamai normali, ne tokia, kaip dauguma šiuolaikinių merginų.

Tėtis sako, kad aš turiu talentą. Nuo pat mažens vaidindavau spektaklius prieš mūsų šeimą. O būdama penkiolikos, supratau, kad noriu tapti aktore.

Net mano brolis Jason, kuriam dabar penkiolika, sako, kad aš kada nors tapsiu nuostabia aktore. Man malonu tai girdėti iš brolio. Dažnai seserys ir broliai blogai sutaria, bet mes pakankamai gerai bendraujame. Žinoma, kad pasitaiko barnių ir muštynių, bet mes mylime vienas kitą.

Staiga kambario durys atsidarė ir įžengė aukšta mergina, rudais plaukais, apsirengusi aptemptus juodus džinsus, kažkokią palaidinę ir ant jos odinę striukę. Ir ji bus mano kambariokė?

-Sveika atvykusi į Paryžiaus meno universitetą,-draugiškai tariau atsistojusi nuo lovos. Priėjau prie merginos ir ištiesiau jai savo ranką.-Aš - Ella Henderson, o tu..?

-Anna Redman,-mergina paspaudė mano ranką. Ji buvo visa galva aukštesnė už mane, bet man tai netrukdė.-Aš mokysiuosi muzikos fakultete, o tu?

-Aš aktorystės,-šyptelėjau ir atsisėdau ant kėdės prie stalo.-Tu pirmakursė ar..?

-Taip, ką tik atvykau čia,-Anna šyptelėjo ir pradėjo žvalgytis.-O tu kaip suprantu čia ne pirmus metus?

-Jau antri metai,-patraukiau pečiais.-O tu iš kur atvykai?

-Iš Amsterdamo,-rudaplaukė atsakė ir pradėjo dėlioti savo drabužius. Oho, ji iš mano gimtojo miesto. Ir ji atrodo visai draugiška, bet kažkas man joje nepatinka.

Kol Anna dėliojo savo daiktus, aš skaičiau mokslinės fantastikos knygą. Po pusvalandžio aš pastebėjau, kad mergina jau baigė viską tvarkyti ir kažko laukia. Aš užlenkiau knygos puslapio kampą ir užvertusi padėjau ją ant stalo.

-Gal tu nori, kad tau aprodyčiau univeraiteto apylinkes?-kaip tik galėdama meiliai nusišypsojau.

-Būtų visai neblogai,-mergina nusišypsojo.-Tik tada aš persirengsiu.

-Aš irgi,-sukikenau ir atsistojusi pradėjau ieškoti drabužių. Apsirengiau universitetinį džemperį ir džinsus, nes laukia vėsoka, juk jau ruduo.

Kai mes abi buvome pasirengusios, išėjome iš kambario ir aš jį užrakinau. Mes išėjome į vidinį kiemą, kurio vidury buvo fontanas, aplink kurį visada rinkdavosi būriai studentų, kad pailsėti.

-Štai ten tu matai aktorystės fakultetą,-parodžiau į kairę pusę.-O šalia jo, dešiniau, muzikologija. O ten, tiesiai, fotografija ir filologija. Valgykla yra štai ten,-parodžiau į dešinę pusę nuo fontano ir pradėjau eiti link ten.-Asmeniškai man valgyklos maistas labai patinka.

-O ką tu be aktorystės studijuoji?-Anna pasuko į fontano pusę ir aš nusekiau jai iš paskos.-Anglų kalbą.

-Rimtai?!-Anna pašoko iš laimės.-Aš irgi! Ar tai reiškia, kad mes turėsime bent vieną bendrą paskaitą?

-Greičiausiai taip,-patraukiau pečiais. Šiaip man kažkaip nerūpi.-Tvarkaraščius mes gausime tik poryt, kai prasidės paskaitos.

-O kas bus rytoj?-mergina atsisėdo ant fontano krašto.

-Rytoj?-pakėliau antakius ir perbraukiau ranka per plaukus.-Nieko. Tiesiog paprasta diena, gali pasivaikščioti po kiemą, po universitetą, gal susirasi draugų.

-O valgyklą dirba šiandien ir rytoj?-rudaplaukė paklausė ir galiu prisipažinti, kad jos klausimai man jau atsibodo.

-Taip,-linktelėjau ir apsižvalgiau. Kažkur tolyje pamačiau pažįstamą figūrą ir supratau, kad tai buvo mano geriausias draugas ir bendrakursis Michael. Pažvelgiau į Anna.-Klausyk, aš turiu lėkti, susitiksime mūsų kambaryje?

-Taip, žinoma,-mergina keistai šyptelėjo ir aš nupurčiusi blogas mintis nuskubėjau paskui raudonplaukį vaikiną.

-Clifford, palauk!-užrėkiau, kad jis pagaliau sustotų. Vaikinas atsigręžė ir plačiai nusišypsojęs mane apkabino.-Paleisk, uždusinsi.

-Atleisk, Ella,-vaikinas nusijuokė ir paėmęs mane už parankės pradėjo eiti toliau, prie vaikinų bendrabučio.-Kaip sekasi?

-Susipažinau su nauja kambarioke,-atsidusau.-Man ji pasirodė kiek keistoka. Atrodo lyg ir draugiška, bet kažkas su ja ne taip...

-Nesijaudink,-vaikinas nusijuokė.-Susibendrausi su ja ir tapsite draugėmis!

-Tikiuosi,-perbraukiau ranka per plaukus ir toliau ėjau su draugu į jo kambarį. Tikiuosi Anna bus nuostabi draugė, tokia kokia buvo Stephanie.