Tyluma arba Periculum in mora

9 skyrius

- Taip... - labai tyliai sumurmėjau.

Jis nežymiai pasilenkė į priekį, gaudė kiekvieną mano žodį.

- Turiu tai, ką tu vadini galia, nors man tai veikiau prakeikimas

Jis susiraukė.

- Kodėl?

Nusišypsojau, pakreipiau galvą, smalsiai tyrinėjau jo veidą, jį regis nustebino staigus mano nuotaikos pasikeitimas, tačiau džiugino, lengviau atsikvėpė pamatęs mano šypseną.

- Tą kartą, Romoje, kai nukrito pirštinė... Specialiai tai padariau.

- Supratau tai, tačiau neradau tam logiško paaiškinimo, kam tau to prireikė? - susimąstė.

- Tai tu nieko nepajutai?

Iš jo veido supratau, kad nepajuto.

- Aš jaučiu žmonių emocijas. Rankos prisilietimu pamatau viską, ką jie tuo metu jaučia, tai kartais praverčia, kai žmonės veidmainiauja... Man buvo keistas mudviejų susidūrimas, todėl tai ir padariau. Tačiau gebu ne tik tai, - pridūriau liūdnesniu tonu, - Anksčiau to nepastebėjau, tačiau laikui bėgant... Supratau, kad jei per daug ilgai piktnaudžiauju žmonių jausmais imu juos atimt iš jų. Na, tame galbūt būtų galima įžvelgti ir dalelę gėrio, pavyzdžiui, galėčiau išvaduoti žmogų nuo nepageidaujamų emocijų. Tačiau jei imu tuo piktnaudžiauti pradedu iš jų atiminėti gyvybę.

Stebėjau, kaip jis sustingo. Mano žodžiai nesuprantamai jį paveikė. Daugybe jausmų atsispindėjo veide: sumaištis, nepatiklumas, nuostaba, įžvelgiau net lašelį baimės.

- Bet to negali būti, - murmėjo. - Tokių galių neturi net Apdovanotieji. Tai pasitaikydavo nebent kartą į tūkstantmetį. Ar tu tuo tikra?

Linktelėjau patvirtindama, šiek tiek nustebau. Nebuvau pagalvojusi, kad mano gebėjimas galėtų būti retenybė. Kurį laiką tiesiog žiūrėjome vienas į kitą.

- Gali man tai parodyt? - staiga paklausė.

- Ką?

- Na, kaip tu nuskaitai tuos jausmus.

Šiek tiek padvejojusi atsistojau ir priėjau prie jo. Prisėdau šalia ir nusimovusi pirštinę, uždėjau savo kairiąją ranką ant jo. Kaip ir tą kartą nepajutau nieko neigiamo.

- O kada tu pradedi atimti jėgas?

- Užtenka tiesiog labai stipriai į tai sukoncentruoti dėmesį, ta riba kartais būna vos juntama, - paaiškinau. – Kai turiu tiesioginį kontaktą su žmogumi, visada pajaučiu jo nuotaiką... Ilgainiui tai ėmė varginti, apsisaugojimui ėmiau nešioti pirštines. – tyliai pridūriau.

Jis ilgai žiūrėjo į mudviejų rankas, tikriausiai stengėsi ką nors pajusti. Atsitraukusi vėl atsistojau.

- Ar norėtum susipažinti su kitais šeimos nariais? - paklausė.

Ilgai neatsakiau. Visa ta neapykanta nebuvo niekur dingusi, ilgus metus ji buvo nukišta giliai atokiausiame širdies užkaboryje ir stengiausi, kad ji netemdytų mano gyvenimo. Šiam žmogui pasirodžius ant mano namų slenksčio viskas vėl naujai sukilo. Likau savimi nustebinta, kad įstengiau jam parodyti kad ir silpną tačiau teigiamą gestą. Galų gale, juk negalėjau taip greitai pasikeisti.

- Ne.

Išgirdau, kaip jis taip pat atsistojo, žengė kelis žingsnius arčiau.

- Žinoma, reikia laiko.

Atsigręžiau.

- Tu man nepasakei savo vardo, - priminiau šiek taikesniu tonu.

- O, - sutriko, - tikrai... Aš Vilhelmas. Džeremis buvo mano vyresnis brolis. Tiesa pasakius jis buvo vyriausias iš mūsų penkių.