Tyluma arba Periculum in mora

9 skyrius

- Tau negali tai nerūpėti. Juk tu tokia, kaip mes...

- Kokia tokia? Esu paprasta... Iš kūno ir kraujo - žmogus.

- Ilgaamžė, - nutraukė, - Nors Apdovanotojų vaikai su paprastų žmonių ir neturį ypatingų galių, tačiau ilgaamžiškumą paveldi ir netikiu, kad tu to nežinai.

- Neturi galių? - kilstelėjau antakį, nes netikėtai šie žodžiai mane sudomino.

- Žinai ką nors apie tai?

- Tik tai ką Lina pasakojo, - nutęsiau, vadinasi, jis nežinojo, ką aš sugebu. Svarsčiau, kad galbūt jis galėtų man papasakoti ką nors, ko aš nežinojau.

- Tik grynakraujai įgauna galias, na o vaikai, kurių tėvai... skirtingi, dažnai net nepastebi nieko išskirtinio, tik ilgaamžiškumą, kartais kai kurie gebėjimai būna stipresni, - jis pažvelgė į mane atidžiau, - Ar tu ką nors pastebėjai?

Svarsčiau ar jam pasakyti. Bet jei aš ketinau daugiau niekada su juo nesusitikti, vargu ar tai išeitų į naudą.

- O kokios būna tos... galios? - pasidomėjau neatsakydama į jo klausimą, jis žinoma, tai pastebėjo.

- Įvairios. Pavyzdžiui, aš valdau ugnį, - sušnibždėjo ir mostelėjo ranka, ant stalo stovėjusi žvakė užsidegė, jam vėl mostelėjus - užgeso. - Tavo senelė Elena geba valdyti daiktus, rankų judesiais kilnoja juos kur nori, Gregoris - tavo senelis, valdo vandenį. Yra daugybe... Tavo tėtis buvo vienas iš stipriausių kada nors matytų Apdovanotojų. Jam pakluso visos gamtos stichijos.

Mintyse apsvarsčiau šį faktą, galbūt dėl to ir aš gavau gebėjimą? Tačiau tai nebuvo kažkokios stichijos valdymas. Ar neturėjau gauti ko nors panašaus ką gebėjo tėtis? O gal visi tie gebėjimai atitenka atsitiktiniu būdu?

- Frėja? Ar tu ką nors gebi neįprasto? - ėmė nekantrauti.

Vėl nukreipiau žvilgsnį į jį, atsisėdau, susidėjau rankas ant kelių. Kaip dar labiau galėjo pasikeisti mano gyvenimas jei jis sužinos tiesą?

- O ar tai turi kokią nors reikšmę?

Iš jo akių mačiau, kad jis kažką įtaria.

- Taip, - patikino, - ir labai didelę. Nes tiems, kurie turi galių, pavojinga gyventi vieniems.

Susiraukiau, man visai nepatiko tai, ką išgirdau. Jo balse tarsi pasigirdo koks perspėjimas, tačiau buvau tikra, kad jei tai būtų pavojinga, Lina būtų apie tai žinojusi.

- Frėja, ar turi kokiu nors galių? - vėl paklausė, tačiau šįkart su daug reiklesniu balsu.

- Galbūt.

Pastebėjau, kad Lina negrįžo, turbūt manė, jog mums reikia pasikalbėti, tačiau dabar būčiau norėjusi, kad ji sėdėtų šalia.

- Kodėl pavojinga? - pasidomėjau.

Jis kurį laiką patylėjo, turbūt sprendė ar gerai manęs nepapurčius, kad viską jam pasakyčiau.

- Turbūt girdėjai, jog Apdovanotieji turi priešų, kurių vienintelis gyvenimo tikslas - mus sunaikinti. Jiems būtų nesvarbu, jog nesi gryno kraujo, - nutilo leisdamas pasidaryti savo išvadas.

Dabar supratau, ką jis norėjo pasakyti. Vadinasi, kažkur šlaistosi bepročiai, kurie nužudė mano tėtį ir jeigu aš pakliūsiu jiems po ranka susilauksiu tokio pat likimo. Nepajutau, kaip susigniaužė mano kumščiai.

- Frėja? Aš jau atsakiau į daug tavo klausimų ir mielai toliau į juos atsakinėsiu, tačiau gal atsakytum ir į manąjį?

Šįkart pažvelgiau į jį šiek tiek kitaip. Jo balsas buvo toks melodingas, ne per daug aukštas ir ne per daug žemas, maloniai glamonėjantis ausį. Buvau tikra, kad toks pat balsas buvo ir mano tėčio, seniau jį girdėdavau sapnuose, tačiau po pasikeitimo praradau tą malonumą. Jo akys buvo šiltos, nepaisant tvirtų veido bruožų atrodė toks prieinamas, paprastas, nenuleido savo tyraus žvilgsnio nuo manęs. Viduje kažkas atsileido, įtrūko mano pagiežos siūlas, prieš mano valią atsirado silpnas noras juo pasitikėti.