Tyluma arba Periculum in mora

5 skyrius

- Hmm... Tiesiog šiandien draugam prasta nuotaika, tad manau nepakenks pabūti mums šiek tiek atskirai.

- Na, pasitaiko, - supratingai palinksėjo galva.

- Jūs nepietaujat? - pasidomėjau.

- Ne... Nemėgstu valgyklos maisto, - pasiskundė Rafaelis.

- Verčiau sakyk, jog tau nepakanka vienos porcijos, o užsisakyti dar vieną, gėda, - nusijuokė Mėja.

Staiga prie mūsų prišoko švytinti Aistė su pluoštu spalvotų lapelių rankose.

- Kaip jau turbūt girdėjote, šeštadienį švenčiu gimtadienį, tad tikiuosi, jog ateisite, - greitai sučiauškėjo ir kiekvienam po nosimi pakišo pakvietimą. Žinoma, Rafaelį apdovanojo kerinčia šypseną ir tik tada linguodama klubais nuskubėjo prie kitų studentų.

Rafaelis pavartė lapelį.

- Nemėgstu tokių dalykų... - suburbėjo ir sulankstė lapelį.

Mėja tuo metu gana smalsiai dėbčiojo į jį.

- Aš norėčiau nueiti... Dar niekada nebuvau vakarėlyje prie ežero... - pasakė. - O tu eisi? - staiga kreipėsi į mane.

- Nežinau, - prisipažinau. – Draugai lyg ir buvo nusprendę eiti, tačiau dabar jie mažumėlę apsipykę, tad...

- Na, jei tavo draugai neis galėtum eiti su mumis, - nudžiugo.

- O ne... Aš tikrai neisiu, - puolė gintis Rafaelis.

- Rafaeli... - meilei nutęsė.

Nusišypsojau, kai Rafaelis vos nepašoko ir neišlėkė iš valgyklos. Nesupratau, kodėl jis taip baidosi pasilinksminimo. Juk vaikinams turėtų patikti tokie sambrūzdžiai, kur be paliovos liesis tranki muzika ir alkoholis.

- Prašyk Liamo, aš neisiu, - mosikavo rankomis.

- Jis nesutiks, - nuliūdo. - Nejau tau sunku bent kartą pasiaukoti dėl manęs? - staiga užsipuolė. – Žinai, kad tėvai manęs vienos neišleis. Per kelis šimtmečius galėtum ir man ką nors gero padaryti...

Nusijuokiau iš Mėjos vaikiško pykčio, ji visai neatrodė grėsminga nors ir bandė tokia būti. Rafaelis kažkaip keistai dėbtelėjo į ją ir ji akimirksniu prikando liežuvį lyg būtų ką ne taip pasakius. Man buvo svetimi tokie šeimyniniai ginčai, tad su stebėjau malonumu.

- Pakalbėsime apie tai namuose, - nutęsė jis piktai.

Prie mūsų stalo sustojo kažkokia raudonplaukė mergina ir nedrąsiai šyptelėjo.

- Em... Rafaeli... Minėjai, kad neblogai supranti aukštąją matematiką ir su malonumu padėtum jei prireiktų... - mikčiojo.

- Žinoma, - akimirksniu pakilo.

Spėjau, kad jis troško tik kuo greičiau išsivaduoti iš maldaujančio Mėjos žvilgsnio. Stebėjau, kaip jis nueina su raudonplauke prie gretimo stalo, kur sėdėjo dar keturios merginos.

- Palaidūnas... - piktai suburbėjo po nosimi.

- Nesikrimsk... - patapšnojau per ranką, - jei susitarsiu su draugais, galėsi vykti drauge...

Mėja blankiai šyptelėjo. Dar kurį laiką pasikalbėjome. Staiga beveik pašokusi nuo suolo sumosavo ranka.

- Liamai! - šūktelėjo.

Tarp minios studentų pastebėjau kilstelint tamsią galvą. Jis neskubėdamas artinosi prie mūsų.

- Per daug nesibaimink jo, - sumurmėjo man tyliai, - jis nėra toks baisus kaip atrodo.