Tyluma arba Periculum in mora

5 skyrius

- Tu jo nepažįsti, Liamas neperkalbamas, kad ir ką įsikaltų į galvą, niekas to iš jo neišmuš... Būtų stebuklas, jei jis pasikeistų...

Iš tiesų tai buvo ne mano reikalas, nepažinojau nė vieno iš šios trijulės, tačiau Mėja mielu noru klojo savo šeimos istoriją, kartas nuo karto užklausdama ir manęs kokio klausimo. Lengvas pokalbis gretai atpalaidavo ir tas pusvalandis tirpte ištirpo. Mėja akivaizdžiai rodė draugiškumo ženklus, o ir vos į ją pažvelgus nebuvo įmanoma atsakyti neigiamai. Dar nebuvau sutikus tokio teigiamo žmogaus.

Per pertrauką stabtelėjau prie savo automobilio, susiradau kelias knygas, kurias buvau palikusi, uždariusi dureles apsisukau ir vos neatsitrenkiau į Darių.

- Dieve mano, Dariau! Tu kaip vaiduoklis, - išsigandau.

- Sveika, Fer! Gal matei Marių?

- Ne... Mes šiandien netūrėjom bendrų paskaitų... O kam tau jo prireikė?

- Kaip tai kam? Noriu sutaikyt su Egle.

- Palauk... Sutaikyti? Nejaugi jie susipyko?

Naujienos mano draugų gyvenime kartais taip greitai keisdavo vieną kitą, jog ilgiau pabuvusi be jų, turėdavau vien tik pasenusią informaciją.

- Taip, vakar po paskaitų kieme jie taip susikivirčijo, kad net žiežirbos lakstė...

- Kodėl? - nesupratau.

- Nežinau... Eglė iš vis nekalba, o Marius... Na, pažįsti jį, apsimeta, jog nieko nenutiko, tad kalbėti su juo tas pats kas su siena... Mudu su Indre manome, jog tarp jų romanas...

- Nieko nesuprantu... Jie susipyko, o jūs manot, kad tarp jų romanas... Man čia kažkas netinka...

- Na, mes tiesiog kai kuriuos faktus...

- Žinoma... Viską suverskime meilei, - nusijuokiau. – be to, nemanai, kad mes tai būtume pastebėję anksčiau?

Taip mums bekalbant priėjome prie Indrės, kuri stovėjo tarp Mariaus ir Eglės it koks stulpas, visi atrodė suirzę. Staiga Marius nusišypsojo ir priėjęs apkabino mane per pečius, pakštelėjo į skruostą. Nustebusi ir nieko nesuprasdama susižvalgiau su Indre ir Darium, jie atrodė tokie pat apstulbę, o Eglė dar labiau apsiniaukė.

- Sveikas, Mariau, - pasisveikinau ir šiek tiek atsitraukiau, tačiau jis vis dar laikė mane apkabinęs, - Kaip jautiesi?

- Puikiai, - atsake ir nusišypsojo.- Gal norėtum nueiti šį vakarą į kavinę? - staiga pasiūlė.

- Na... - sutrikau, - manau visi mielai nueitume...

- Indrė negali, - iš karto pranešė, - O Darius šiandien su tėvais išeina vakarieniauti su giminėmis, tad liekame mudu, - linksmai paskelbė.

- Em... Aš šiandien nelabai noriu, kur eiti... Bet juk galėtum eiti su Egle.

- Ką gi, regis, nieko nesigavo, tuomet gal kitą kartą, kur nors nueisime... - Marius elgėsi taip lyg nebūtų išgirdęs mano paskutinio sakinio.

- Tikras vaikų darželis... - suburbėjau ir pyktelėjus apsisukau, nuėjau link auditorijos.

*

Per pietų pertrauką viena sėdėjau valgykloje ir kramsnojau obuolį, staiga šalia išdyko Mėja su Rafaeliu. Jų pasirodymas šiek tiek nustebino.

- Labas, - pasisveikino jiedu vienu balsu.

- Labas, - nusišypsojau.

- Kodėl viena? - tuojau pat pasidomėjo Rafaelis prisėsdamas iš kairės.