P.s.
<...> - po kiek laiko
<<tekstas>> - kito žmogaus mintys
'' Pirmas skyrius
Numečiau lagaminą į šoną. Namai. Neturiu nei gyvūno, nei nieko. Grįžus iš ilgų kelionių ar varginančios darbo dienos mane pasitinka tik sienos ir bereikšmiai daiktai. Tai tiesiog prieglobstis naktį. O ir dabar tenoriu kristi į lovą ir ilgai, ilgai miegoti. Nuspyriau batus ir pakrutinau kojų pirštus. Pažiūrėjau į priešais pastatytą veidrodį. Aš išsekusi. Man reikia atostogų! Koja už kojos eidama nuėjau iki kietos sofos. Griuvau į ją.
"Aah" atsidusau iš palengvėjimo.
Ne ilgai džiaugiausi poilsiu. Telefonas džinsų kišenėje pradėjo vibruoti. Nepatenkinta atsisėdau ir atsikrenkščiau, kadangi nenorėjau, kad mano balsas skambėtų taip tragiškai, kaip jaučiuos.
"Isabella Arwood klauso," prisistačiau vos pridėjusi tą išmanųjį daiktą prie ausies.
"Laba diena, panele Arwood. Aš Paul Higgins ir aš norėjau jūsų paklausti dėl susitikimo. Tikiuosi Jus nesate labai užimta ir galėtumėte atvykti į susitikimą šiandieną... arba ryt."
"Šiandien negaliu, bet rytojus man tinka puikiai!" prisiverčiau sutikti.
"Puiku! Ar galėtumėt dvylikta būti 'Fernando' restorane?"
"Taip, man tai tinka."
"Tai tada iki susitikimo ten," jo balse girdėjosi entuazijasmas.
"Iki."
Paprastai atsisveikinusi išjungiau mobilųjį. Dabar man reikia poilsio. Pamečiau telefoną ant stalo. Pro vos pramerktas akis įsižiūrėjau į kabantį laikrodį. Dabar tik pirma dienos. Man tikrai neprošal nusnūsti porai valandėlių.
<...>
Sėdėjau restorane ir laukiau to vyriškio. Paul. Pažiūrėjau į rankinį laikroduką. Be minutės dvylika. Pažiūrėjau į duris tikėdamasi, kad jis čia pasirodys. Na jis ir pasirodė. Po penkių minučių prieš mane atsisėdo vyriškis.
"Panelė Arwood?" paklausė.
"Taip." linktelėjau ir jis atsipūtė.
"Malonu. Aš Paul Higgins ir esu populiarios grupės apsauginis."
Keistai pažvelgiau į jį. Kodėl manęs prireikė apsauginiui?
"Ir jų vadyba liepė susitarti su Jumis dėl jūsų paslaugų," oh.
"Taigi jūs man siūlote darbą?"
"Taip, manau,".
"Puiku."
Atsilošiau. Prie mūsų priėjo jauna padavėja. Pažiūrėjau į jos akis. <<Omg! Čia Paul! Paul! Omg!>>.
"Ko užsisakysite?" paklausė slėpdama savo plačią šypseną.
"Man juodos kavos," nerūpestingai tarė vyriškis.
"Vaisinės arbatos, prašyčiau."
Padavėja dar pastovėjo porą minučių ir dingo.
"Puiku. Taigi... mes norėtume, kad su jais pagyventumėte..."
"Pagyventi? Ar kažką rimčiau padėti?" pavarčiau akis.
"Nu tai jo."
"Ir kas su jais-" mane nutraukė atėjusi padavėja.
"Juoda kava ir vaisinė arbata. Skanaus."
Linktelėjau ir nusišypsojau merginai.
"Taigi, kuo baigėm? Ak taip, kokios jų bėdos?" pažiūrėjau tiesiai jam į akis.
"Vadinamoji 'žvaigždžių liga'."
"Gerai. Kiek jų grupėje, kokiam laikui?" užpyliau jį klausimais.
"Pasiskaitykite." ištiesė lapų krūvą.
Gurkšnodama savo arbatą išanalizavau paduotus dokumentus.
"Jūsų parašo reikės štai čia," jis bedė į lapą.
Greitai suraizgiau savo parašą.
"Mhhm," bumbėjo permesdamas akimis lapą. "Tai iki po rytojaus. Atvyksiu jūsų septinta."
Atsisveikinusi pėstute parėjau namo. Dar nespėjau išsikrauti lagamino, o jau vėl keliausiu. Tai sunku, bet toks mano darbas. Sekti paskui išpuikusias žvaigždutes ir padėti joms... nusileisti į žemę. Grįžusi namo įsispyriau į šlepetes ir atsikvėpiau. Nušlepsėjau į virtuvę. Šaldytuvas visiškai tuščias, o spintelėse nieko skanaus neradau. Badas. Na, tai praktiškai mano kasdienybe. Vis gi tai netgi į naudą! Nereikia nieko daryti, svoris pats krenta! Uždariau atidarytas spintelės duris. Tingėjau darytis arbatos, tad tiesiog nuėjau į svetainė. Įjungiau televizorių. Pasiėmiau laptopą ant kelių. Įsijungiau savo socialinius tinklapius ir naujienų puslapį. Atrašiau į kelias žinutes ir padėjau kompiuterį ant stalo. Apsisukau ant šono. Užmerkiau akis. Užmigti nėjo. Na visgi dar tik dvi. Apsipirkinėti? Pasivaikščioti? Ne. Vienai neįdomu. Ah pasiilgau mamos. Reiktų jai paskambinti. Oh. Įjungiau mobilųjį. Buvo dvi žinutės. Viena pranešė apie praleistą skambutį, kita.. nuo mamos. Kaip laiku. Atsidariau žinutę:
' siuntėjas: Mamytė xx
Labas, Isabella. Kadangi neatsiliepei nusprendžiau tau parašyti . Seniai besimatėm, nebeatvažiuoji į svečius. Tai pagalvojau, kad gal norėtum atvažiuoti pas mane? Noriu supažindinti tave su kai kuo. Myliu, Mama xx ´´
'Gavėjas : Mamytė xx
Oh, mamyte, pasiilgau tavęs taip pat. Atlėksiu pas tave už kelių valandų, bet ilgai būti negalėsiu. Visgi, darbas.´´
Išsiuntus žinutė atsipūčiau. Mama gyveno mieste, pora valandų kelio iki Londono, tad manau jau reikėtų ir važiuoti. Lagaminas vis dar buvo neiškraustytas po paskutinio karto. Pakeičiau kelias palaidines, įsimečiau šortukus ir panašiai. Nusitempiau lagaminą į mašiną. Pakeliui užsukau į prekybos centrą. Nusipirkus kelis reikalingus daikčiukus išvažiavau iš Londono. Pasinėriau į kelią. Saulė jau leidosi už horizonto. Šiek tiek išsekusi įsukau į pažįstama kiemą. Išjungiau variklį ir atsisegiau diržą. Pasiėmiau mažesnįjį kelioninį krepšį ir rankinę. Nuėjau prie durų. Nespėjus man nei pabelsti, nei nuspausti skambutį jau buvau motinos glėbyje. Mečiau krepšius ir apkabinau ją.
"Aš taip pasiilgau tavęs, mamyte!" nusišypsojau atsitraukusi.
"Aš tavęs taip pat! Bet nagi eime, turiu tave su kai kuo supažindinti!"
Įėjom į vidų, aš nusiaviau batus. Mama sugriebusi mane už riešo nutempė į svetainė. Nustėrau akimirkai pamačius vyriškį.
"Laba diena," mandagiai pasisveikinau.
"Sveika, Isabella."
"Brangute, čia William ir mes. Lyg ir... susižadėję."
