Andrius

I.

Ėjo ruduo.

Melancholiška, bet ir malonia rausvuma jis tikriausiai žadino daugelio menininkų kūrybines dvasias. Pirmiausia - Andriaus Rataičio. Jo gyvenime tai buvo antrieji metai Kauno Muzikos akademijoje. Nors pagrindinį instrumentą pasirinko fortepijoną, visi puikiai žinojo jo polinkį kūrinių rašymui.

Nelankė jis jokių privačių kompozicijos paskaitų. Kitaip sakant, buvo savamokslis. Vieno tik trūko: jo drąsos visa tai publikuoti. Prirašęs jis buvo tikrai daug. Rašė dažniausiai naktimis, dėl to fortepijono dėstytoja dažnai klausinėdavo, ko ponas Rataitis groja tokiais lėtais tempais. Net jo geriausias draugas Bronius Bielionis, altistas-virtuozas, nenorėjo tikėti Andriaus svaigiais naujų idėjų gimimo memuarais. Tačiau šis tik naiviai numodavo ranka į Broniaus nerimastis ir toliau sėkmingai nemiegodavo naktimis.

Vieną vakarą Bronius apsilankė pas jį į namus ir net nusistebėjo, kiek aplinkui mėtėsi popieriaus lapų. Visi jie buvo su penklinėmis ir prirašyti visokiausių melodijų. Tai buvo Valsai, Noktiurnai, taip pat ir Etiudai. Bronius juokavo, ar Andrius netapsiantis antruoju Šopenu, bet draugas kiek šaltai atkirto:

- Nelygink manęs su tuo romantiku.

Ir išties - Andriaus muzika nebuvo tokia romantiška kaip lenkų kompozitoriaus. Jis tą vakarą geriausiam draugui pagrojo kone visą savo parašytą Opusą. Bronius tik sėdėjo ir bandė suvokti, ar klausosi Rataičio kūrybos, ar genialaus kompoziciją studijavusio ir baigiančio muzikanto.

- Iš kur tu visa tai gauni? - pasidomėjo Bronius.

- Gaunu... Turbūt ne tai norėjai pasakyti?

- Idėjos. Viskas, ką tu rašai! - patikslino draugas.

- Na, aš tiesiog tai girdžiu. - Trūktelėjo pečiais Andrius ir prikando apatinę lūpą.

Vėliau Bronius vis dažniau ateidavo klausytis jo kūrybos. Galų gale, tapo vieninteliu jo muzikos kritiku. Bielionis buvo labai apsiskaitęs ir muziką suvokiantis žmogus. Andrius su juo susipažino gimnazijos laikais. Jiedu netgi grojo kartu viename muzikos festivalyje. Nuo to karto Rataitis su Bielioniu beveik visas savaitės dienas leisdavo kartu, klausydamiesi muzikos arba krėsdami vėjavaikiškus pokštus.

O čia jau su Broniumi atkeliavo ir kursiokė Marija Dalytė. Rudaplaukė iškart pamilo Rataičio kūrybą. Ana buvo ne iš kelmo spirta. Nors muzikai savos sielos niekad nesileido parduosianti, turėjo labai stiprų talentą. Su tokiu balsu jos laukė žymios ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio scenos. Tačiau Marija to nenorėjo. Ji dainavo ne dėl savęs, o dėl tėvų. Jos tėvas kartą jai sakė, kad gėdos nedarytų ir keliautų į aukštą intelektą lavinančias erdves. Tad ji ir apsistojo Kauno Muzikos akademijoje. Marija štai tikėjo savimi, štai vėl ne: ką ji galėtų pasiekti jau visa tai turinti? Blogiausia, jog kito kelio jau neturėjo, privalėjo toliau studijuoti klasikinį vokalą iš pagarbos tėvams. Bet pažintis su Rataičiu ir Bielioniu Mariją stipriai gynė nuo savų abejonių ir leido bent kiek pasijausti savoje vietoje.

Taigi, dabar Andrius turėjo net du nuolatinius klientus asmeniniam koncertui. Jis grojo tiek senus, tiek naujai rašytus ir nebaigtus kūrinius. Trijulė diskutavo, kaip būtų galima patobulinti esamus ir dar būsiančius muzikinius šedevrus, anot Bielionio.

Andrius ėmėsi sudėtingas specialybės programas. Jo dėstytoja nežiūrėjo tai nei kaip į beverčius, tik daug sunkaus darbo reikalaujančius iššūkius, nei kaip į Rataičio lygmeniui priklausiančius. Kiekvieną kartą, kai jis grodavo, dėstytoja žvelgdavo kažkur pro langą ir mąstydavo. Ji nemėgo stebėti grojančių asmenų. Pagrindinis jos tikslas visad buvo išgirsti muziką, suprasti, ką pasakoja atlikėjas. Dėl to Andrius į paskaitas ėjo visiškai ramus: pasiruošęs ar ne, dėstytoja nekreipdavo dėmesio į jo pridaromas klaidas. Ji atsižvelgė į tai, ką jis jau darė ir galėjo daryti.

Tik vienintelį kartą ji nesugebėjo Andriaus ilgai klausyti ir griežtai pasakė:

- Eik laukan ir grįžk, kai būsi padaręs muziką. Man etiudų čia nereikia.

Ir Andrius taip darydavo. Sekančią paskaitą dėstytoja vėl sėdėdavo rami ir klausydavosi jo skambinimo. Apskritai, ji buvo visiškai užtikrinta - Andrius susidoros su užduotimis iki menkiausios natos. Niekada nėra taip buvę, kad jis nesiklausytų ir nekreiptų dėmesio į tai, ką daro. Dėstytoja siūlė jam koncertuoti, dalyvauti konkursuose, bet šis atsisakydavo. Paklaustas, kodėl, teigdavo:

- Aš dar nepasiruošęs.

- Bet gi tu čia viską gerai darai, - sakydavo dėstytoja. - Ko tu bijai?

- Nepilnavertiškumo.

Ir daugiau jiedu nekalbėdavo ta tema. Dėstytoją kartais erzino Rataičio perdėtas perfekcionizmas. Bet ji suprato - tikri menininkai tokie ir turi būti. Tokie jie visad ir buvo.

Ir vieną spalio trečiadienį jis atėjo į paskaitą be natų. Pasisveikinęs su kavą geriančia dėstytoja atsisėdo prie instrumento. Pakėlė rankas ir išgirdo:

- Kur tavo natos?

- Man jų nereikia. - Atsakė ramiai Andrius, nuleidęs rankas nuo fortepijono klavišų ir padėjęs ant kelių.

- Jau išmokai mintinai?

- Mokėjau jau rugsėjį.

Dėstytoja pagaliau pažvelgė į jį. Jos veide nesimatė jokios nuostabos. Andriui pasirodė, kad ji mintimis šiek tiek juokėsi iš jo.

- Gerai. - Linktelėjo ji. - Tada pradėkim nuo Šopeno Baladės kodos.

Ir Andrius nieko nelaukdamas iškart pradėjo groti. Dėstytoja žiūrėjo į jo veidą, ne rankas. Ji bandė pamatyti bent dalelę abejonės.

Bet nerado. Andrius užbaigė Baladę grandioziškai ir nusišypsojęs pažiūrėjo į ją. Dėstytoja numykė ir tarė:

- Apie ką kalbėjai?

- Apie pabaigą.

- Kokią?

- Labai galingą.

- Ar nebuvo sunku ją pajausti nepagrojus kažko anksčiau?

- Nei kiek, - papurtė galvą Andrius. - Juk sakiau, kad moku mintinai.

Po tos paskaitos Rataičio dėstytoja užsiplikino dar vieną puodelį kavos ir ilgai žvelgė pro langą. Ji jautėsi kiek silpna jam, tačiau tikėjo, kad Andrius buvo prisirišęs prie jos. Ji turėjo labai didelį planą iš jo nulipdyti nepriekaištingą pianistą.

Tą ji ir bandė daryti.