Andrius

Prologas

Nekilo niekam abejonių tą dieną, kai visi, susirinkę į labai gerbiamos mokytojos šermenis, pamatė ten irgi apsilankiusį poną Rataitį. Neatrodė jis prastai, tačiau raukšlės jo kaktoje, kiek drebančios rankos ir nesiliaujantis oro kramtymas seniai ties juo vardu dėjo senatvės parašą. Gyventojai šio senuko nematė daug metų – nuo tada, kai jis išvyko į Vilnių, dabartinį Lietuvos „centrą“, sostinę.

Jis nekalbėjo, nesisveikino su niekuo, net nesidomėjo aplink jį sėdinčiais ar stovinčiais asmenimis. Atsisėdo ant galinio suolo ir sustingęs žvelgė į amžinatilsės mokytojos karste gulintį kūną. Kai kurie ėmė šnabždėtis, buvo galima nugirsti ir pono Raitaičio vardą – Andrius. Atmosfera laidojimo namuose pasikeitė sulig jo atsiradimu. Žmonės iš susidomėjo, o gal nuostabos, vis žvilgčiojo į gale sėdintį senuką, kuris kartas nuo karto pasikasydavo savo dešiniąją kaklo pusę. Amžinatilsės mokytojos sesuo, Asta, pažinojo Andrių. Laukė, kol jis nors akies krašteliu pastebės ir ją. Tačiau šis nenukreipė dėmesio nuo karsto. Žvelgė su lyg kokį liūdesį, ilgesį nešančiomis akimis. Astai labai pasidarė įdomu, ar Andrius pažinojo jos seserį. Lėtai pakilusi ir palikusi savo vyrą ir dukrą sėdėti prie karsto vienus, ji priėjo prie Andriaus ir atsisėdo šalia jo.

Iš pradžių nekalbino jo, netrukdė jo susikaupimo. Ji gi nežinojo, ar jis meldėsi, ar tik žiūrėjo ir kažką mąstė. Bet smalsumas paėmė viršūnę ir ji jau norėjo kažko klausti, bet Andrius prašneko pirmas savo cigarečių nuslopintu balsu:

– Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ar jie suras geresnę?
Asta susimėtė, net negalėjo sugalvoti, ką jam atsakyti, tad tik sulemeno kažką:

– Nežinau. Galbūt.

Andrius pagaliau į ją atsisuko. Asta kiek nusigando: senuko akių vokai melancholiškai slėgė jo žvilgsnį. Jai net pasirodė, kad Andrius nemiegojo geras kelias paras, nes paakiai buvo aplieti juodais šešėliais. Tačiau ji suprato, kad nebūtų niekur radusi menininko, atrodančio laimingo ir išsimiegojusio.

– Jie neras. – Vis dėlto pats nusprendė Andrius. – O, sakykite, ar buvę pas ją moksleivių, neišlaikiusių egzamino?

– Aš... nežinau. – Trūktelėjo pečiais Asta. Balse girdėjosi skausmas. – Ji nelabai kalbėdavo apie savo darbą.

– Ech... Visi tie inteligentai tokie.

Tada jis vėl nusuko žvilgsnį į karstą ir, tarsi linkėdamas daug kam, tarė:

– Ten geriau. Bent ne taip šalta. Tegul pajaučia ramybę.

Asta ilgai netruko suvokti, ką turėjo omeny Andrius. Palinksėjusi ji palietė jo platų petį ir nutarė grįžti prie savos šeimos.

Ponas Rataitis pasėdėjo vos keletą minučių, atsistojo ir lėtai išėjo iš patalpos. Vėliau Asta pastebėjo, kad jis pasiėmė porą sumuštinukų ir paliko kažkokią nedidelę sagę. Jausmai pradėjo trykšti iš visų pusių, ašaros be perstojo tekėjo nedideliais kriokliukais.

Tai buvos jos sesers mylimiausia sagė, apie kurią ji kalbėdavo esą kažkur pametusi.