Fire Life (2sezona)

2. 2

2sezonas

2dalis

Baimė ir adrenalinas apėmė mano kūną. Stvėriau durų rankeną , bet man nespėjus jų atidaryti mano ausis pasiekė šūvio garsas. Nežinau ar nuo šūvio garso ar iš baimės kritau ant kavinės grindų. Sudužusio lango šukės pabiro per visą kavinę. Traukiausi link sienos kuo toliau nuo tos vietos pro kuria lipo Malik ir jo pakalikai. Jutau jo žvilgsnį , jis mane akylai stebėjo. Turiu susiimti ir neparodyti baimės , negaliu leisti Malik galvoti , jog jo bijau , jis mane paliko mirti , jis dėl visko kaltas. Pasiremdama į sieną atsistojau nuo purvinų kavinės grindų. Pasitvarkiau rūbus ir nustačiau šaltą veidą.

-Kavinė užsidarė Malik , teks sumokėti už tą langą,-šaltai tariau.

-Ant durų parašyta , jog dirbate visą parą,-ramiai tarė.

-Tik ne šiandien.

-Aš noriu kavos , normalios kavos.

-Aš noriu gyvenimo , normalaus gyvenimo,-atkartojau jį.

Nemačiau jo , kadangi kavinėje nebuvo įjungta šviesa. Skendėjome tamsoje. Jis rankoje laikė šalto metalo gabalą kuris vienu paspaudimu galėjo nužudyti žmogų. Aš stovėjau prieš jį beginklė , bet pasitikėjau savimi , tikėjau , jog jis manęs nenudės , o jei ir taip tai man bus nuo to geriau. Jis pasisuko į už jo stovinčius žmones ir piktai tarė.

-Palikit mus vienus.

-Bet...

-Girdėjai Styles? Tau liepė palikti mus vienus klausyk šunyti,-pikta tariau.

Matot jutau neapykanta visiems jiems , jie visi galėjo mane išgelbėti , bet to nepadarė , jie net nesistengė jie niekas , tik sumauti savanaudžiai.

Harry ir kiti su juo buvę žmonės pradėjo eiti link peršauto lango. Po kojomis girgždėjo stiklo šukės. Stebėjau kaip jie padeda perlipti tai merginai per lango rėmus ir kaip vienas po kito patys pasišalina iš kavinės. Laukiau iškėlusi galvą ir tik jie pranyko iš mano akiračio atsisukau į Malik. Jis stovėjo kelis žingsnius nuo manęs. Nežinau kas man pasidarė , bet tiesiog pasidaviau priėjau prie jo ir skėliau antausi. Jo veidas pakrypo į šoną. Giliai kvėpavau. Neapykanta jam ir meilė. Bet daugiau neapykanta , nežinau kur dingo baimė , bet šis vaikinas nenusipelnė nieko kito iš manęs tik nenumaldomos neapykantos. Jis atėmė viską iš manęs ir paliko mirti.

-Tu man trenkei,-keistai tarė.

-O ko tu tikėjaisi? Tu sumautas pašlemėkas Malik ir tu nevertas nei dulkelės nuo mano bato,-su panieka tariau.

-Prieš kelis mėnesius manei kitaip,-nusijuokė.

-Prieš kelis mėnesius negalvojau , jog paliksi mane mirti.

Girdėjau kaip jis prarija susikaupusias seiles. Jo kumščiai labiau susispaudė. Gilus ir bauginantis atodusis paliko jo lūpas.

-Ana...

-Marijana , Malik , tau aš esu Marijana,-nutraukiau jį.

-Nepertraukinėk manęs!,-riktelėjo.

-Nerėk ant manęs!!! Aš tau nebepriklausau , tad dink iš čia ir nesirodyk!,-surikau.

-Tu man priklausai! Ir visad priklausysi! Dabar pat važiuoji su manimi!!!

Jo tvirta ranka stvėrė manąją. Na jau ne tegu jis negalvoja , jog aš taip lengvai jam pasiduosiu , tegu dega pragare jis ir jo gauja. Jam nespėjus sureaguot stvėriau jo ginklą ir nutaikiusi į jo koją peršoviau ją. Jis griuvo ant kavinės grindų. Nedvejojau ir nedelsiau , pasileidau link darbuotoju kambario iš spintelės pagriebiau savo daiktus ir pro atvira langą išlipau į lauką. Pasileidau bėgti per mišką. Žinojau viena , jog pas Malik negaliu grįžti , aš nebebūsiu , jo bokso kriaušė ar žaisliukas ,aš laisva ir nesu priklausoma nuo jo.