Šventasis

VI. Mirtis

Morta iš pievos grįžo pilnomis saujomis gėrybių. Laurynas pakilo, kad pamatytų, ko įdomaus ji rado miške, tačiau išvydęs, ką ji taip meiliai nešasi glėbyje, atšlijo ir vos susilaikė neriktelėjęs. Mortos saujoje gulėjo keli negyvi kirminai ir vabalai, sudžiūvęs laumžirgis, tuščiavidurė stora lerva ir nedidelis paukštelis, rodos, išleidęs kvapą visai neseniai.

– Dar šiltutis, – meiliai perbraukusi per margas plunksneles nykščiu sušnabždėjo Morta.

Kitame jos delne puikavosi nedidelio žvėrelio kaukolė su pridžiūvusiais kailio lopinėliais. Jos viduje raizgėsi kirmėlės ir šimtakojai. Keli išsiropštė ant dailios Mortos rankos ir ji šypsojosi jiems lyg būtų dievo karvutės.

– Fu, kas per šlykštynės, Morta, kodėl?.. – stengdamasis nesutrukdyti Igno prislopinęs balsą sumurmėjo Laurynas.

– Visai ne šlykštynės, – ramiai tarė ji, iš lėto sukraudama savo radinius pakelėje ir atsiklaupdama prie jų. – Čia tik jūs, žmonės, baidotės visokių negyvų dalykų ir to, kas numirėlius graužia.

– Na taip, nes... bjauru, – atkirto jis.

– Visai ne. Pūvantys lavonai yra tokie patys puikūs kaip besiskleidžiantys pumpurėliai, – dvi tos pačios monetos pusės. Bet taip, taip – esi gyvas padaras, todėl baidaisi mirties, – su atlaidžia šypsenėle tarė ji, ganydama šimtakojus ir dėliodama negyvus vabzdžius į kompoziciją.

Laurynas neturėjo kaip paprieštarauti, tačiau kad ir kiek stengėsi, nieko gražaus neįžvelgė.

– O tu, sakyk, irgi panaši į Igną? Kovoji su kažkuo?

Morta tik mįslingai šyptelėjo.

– Ne, mielasis, aš su niekuo nekovoju, – tarė meiliai. – Tu mane iš tiesų neblogai žinai.

– Vargu, aš tikrai nieko nenutuokiu apie šiuos reikalus. Tokia ponia, kurią sutikome pelkėje, Gertrūda, ji kažką nutuokia, bet ir ji aiškino, jog esu bukas, tai... – Laurynas kiek nervingai nusijuokė.

– Mane žinai. Mane visi žino, – Morta žaismingai sukikeno, tada papurtė galvą. – Nesakysiu tau, nes Ignas, matyt, to nenorėtų. O kodėl, suprasi, jeigu atspėsi. Tada prisistatysiu.

Ji pamerkė jam akį, o Laurynas tik atsiduso.

– O ką mes čia dabar veikiam? – paklausė supratęs, kad nieko nepeš. – Na, Ignas, tu...

– Ignutis dairosi. Aš irgi truputį pasidairiau... – meiliai tarė ji.

– Bet man nieko nesakysi, – spėjo Laurynas, įsitaisydamas ant žolės atokiau nuo Mortos papuvusių gėrybių.

– Na kodėl gi, galiu. Šiaip reikaliukai gan prasti. Čia visur yra daug pykčio, atrodo, lyg viskas juo aptekę ir užkrėsta – taip tikrai neturėtų būti. Jaučiu nebūtį ir nykimą, bet ne tokį, kaip čia, – ji mostelėjo į savo radinius. – Kreivą, tokį, iš kurio niekas vėliau nebeatsiranda. Jaučiu tą žiniuonę – ji tikrai buvo nugalabyta. Na ir dar daug visko, – Morta abejingai numojo ranka. Ją labiau domino jos dėlionė. – Kitaip tariant, Ignas grįš pas mus dar labiau nusiminęs, – ji patempė lūpas.

Morta buvo teisi. Lyg pabudęs iš sapno, Ignas giliai įkvėpė ir krūptelėjo, tada suklupo ant takelio.

– Morta, kas tiksliai nutiko žiniuonei.

– Panašu į ūmų šoką, – abejingai atsakė ji. – Kažkas tetulytę užlenkė.

Ignas vėl atsisėdo ant žemės ir susiėmė veidą rankomis.