Šventasis

IV. Susirėmimas

– Kodėl? – Laurynas nebuvo tikras, jam palengvėjo ar pasidarė pikta. Greičiausiai, ir tas, ir tas.

– Tas miškas priekyje piktas.

– Piktas.

– Taip. Bet per jį veda ir kelias iki artimiausios gyvenvietės, iš kurios galėtumei vykti namo. Tad vis tiek turėsime jį kirsti.

– Mmmm, na tai gerai, – vangiai tarstelėjo Laurynas.

Jiems pėdinant po aukštais medžiais, Laurynas smalsiai dairėsi, bet miškas neatrodė kitoks nei įprasta: jie žingsniavo miškavežių išmaltu keliuku, ant miško paklotės raizgėsi vijokliai ir krūmynai. Miškas visai neatrodė piktas – kad ir ką toks apibūdinimas būtų galėjęs reikšti kalbant apie tokį dalyką kaip miškas.

Tačiau Ignas tai skubiai parisnodavo į priekį, tai sustodavo ir dairydavosi, uosdavo orą, išklysdavo į vieną ar kitą pusę.

– O... kaip tiksliai pasireiškia šio miško pyktis? – galiausiai nutraukė tylą Laurynas.

– Tikiuosi, kad tiesiog kur nors yra panaši pelkė kaip pas Gertrūdą. Gal dar kokių pavojingų žvėrių, – tarė Ignas.

– Pala, tai čia yra gerasis scenarijus?

– Taip.

– O koks tada blogasis? – Laurynas irgi ėmė gerokai atidžiau dairytis, ar nepamatys kur žibančių žvėries akių.

– Blogasis scenarijus būtų sutikti tai, kas pasidarbavo slėnyje.

Laurynas kurį laiką galvojo.

– Nori pasakyti, kad tą vandenį kažkas išleido tyčia?

– Tai vienas iš mano spėjimų, – linktelėjo Ignas. – Bet nesu dėl to tikras. Tiesą sakant, tai viską gerokai komplikuotų.

Ignas atsiduso ir susikišo rankas į kišenes, liovęsis ieškoti pavojaus, kurio bent kol kas negalėjo pajusti.

– Matai, jums, žmonėms, įprasta, kad dalykai įvyksta iš kažkieno valios. Beprasmis blogis žmones baugina.

Laurynas dėbsojo į draugą. Skambėjo teisingai, nors Laurynui užvis daugiau klausimų kėlė Igno frazė „jums, žmonėms".

– Tuo tarpu gamtoje dalykai greičiau nutinka būtent be jokios prasmės, – tęsė Ignas. – Žvėrys savo aukas ėda ne iš žiaurumo, o pelkės skandina ne iš pykčio. Bent jau ne iš tokio pykčio, kokį savyje nešiojasi žmonės: laukinis pyktis aklas, neturi tikslo nei strategijos. Taigi, jei tai, kas įvyko slėnyje, įvyko tiesiog iš tokio aklo pykčio ir alkio, tai būtų normalu. Tačiau manęs neapleidžia nuojauta, kad ten kažkas pasidarbavo tyčia. Bet tai reikštų, kad turime reikalų su kažkuo valingu, priimančiu sprendimus... O tai mane ir glumina.

– Bet tai... o koks mūsų vaidmuo tame? – paklausė Laurynas.

– Tavo – joks. Aš vis dar tikiuosi, kad netrukus būsi namuose, o viskas, kas įvyko, atrodys kaip tolimas sapnas. Mano... – Ignas gūžtelėjo pečiais. – Sakykim, kad jaučiuosi už tai atsakingas. Turiu svaraus pagrindo manyti, kad niekas be manęs tuo nepasirūpins.

Jis grįžtelėjo į Lauryną ir šyptelėjo. Šis ilgokai ėjo tylėdamas ir mąstydamas, kol ryžosi prabilti.

– Ignai... o ta istorija, kurią man pasakojai urve... Ir tas sutvėrimas, kurį žmonės palaikė angelu... – jo balsas nutrūko, nes Laurynas nežinojo, kaip suformuluoti klausimą, kuris jam pačiam atrodė pernelyg keistas.