Šventasis

II. Pelkė

Laurynas nukreipė akis į už lango tekančią panoramą, kur senovinius centro pastatus keitė verslo centrų bokštai, juos – pilki daugiabučiai ir pramoniniai sandėliai, pamažu išsprogstantys į pievas ir pamiškes už miesto, paskendusias žilpinančioje saulėje.

Markstydamasis jis užmetė akį į Igną, kuris sėdėjo visiškai ramus. Tame šiltnamyje ant ratų jis liko visiškai abejingas karščiui, o karštis, panašu, buvo abejingas jam. Laurynas kurį laiką stebeilijo į draugą, galvodamas, kaip tai įmanoma.

Jis norėjo, tačiau nedrįso paklausti, ar Ignas turi pinigų kelionei, kada planuoja grįžti. Svarstė, ar neturėtų įspėti Benignos, bet nežinojo, ką gi jai pasakyti. Gal grįš iki jai spėjant jo pasigesti? Todėl tiesiog sėdėjo ir dairėsi pro langą, o jo galva pamažu mieguistai nusviro ant šono.

Prabudo autobusui smarkiau krestelėjus per duobę, kai kakta skaudžiai barkštelėjo į lango stiklą. Trindamas pirštais veidą bandė suprasti, kur yra ir kiek laiko praėjo. Ignas tebesėdėjo tarsi nė nesukrutėjęs, tačiau visa kita buvo smarkiai kitaip.

Žalius saulės nutviekstus jų kelionės pradžios laukus pakeitė ūksmingi miškai. Autobuso keleiviai, diskretiškai apsidairęs pastebėjo Laurynas, taip pat atrodė kitokie – tarsi tolstant nuo Laurynui pažįstamo pasaulio pakeliui būtų išsibarstę ir jį menantys žmonės, o jų vietas užėmę tokie, kurie derėjo prie miško. Liesas, pakrypęs vyras liūdnu veidu ir oda, susiraukšlėjusia lyg medžio žievė; apvalus, grybą primenantis vaikas šalia moters, kurios žili plaukai lyg gluosnio šakos sviro žemyn; labai apkūnus ponas, trikdančiai priminęs kelmą...

– Ar dar toli? – paklausė Igno.

– Ne, dar kelios stotelės, – patikino bendrakeleivis.

Jie vis važiavo.

Laurynui atrodė, kad miškas darosi vis gūdesnis, o kelias – siauresnis. Nuo tada, kai prabudo, kelyje nematė daugiau jokios transporto priemonės. Miško keleiviai, net ir tie, stotelėse dabar tik išlipdavo.

Asfaltuotas kelias pavirto į žvyrkelį, o šis – į dvi provėžas, todėl autobusas lingavo ir dejavo. Miškas spaudė juos iš abiejų pusių, į dugną čežėjo žolės, o Laurynas svarstė, ar autobusai iš tiesų važinėja štai tokiais keliukais. Buvo tikras, kad jų kelionė tęsėsi gerokai už miestelio, turėjusio būti paskutine stotele. Autobuse dabar buvo likę tik jie, vairuotojas ir medį primenantis vyras. Pastarasis taip pat išlipo kažkur viduryje miško.

– O mums dar... Ne?

Laurynas buvo jau rimtai sunerimęs, ar Ignas bent nutuokia, kur jie yra: galbūt jie visą laiką važiavo ne tuo autobusu? O gal jis įsėdo į pirmą pasitaikiusį maršrutą?

– Mums kitoje stotelėje, – užtikrintai atsakė Ignas. – Nesijaudink, viskas čia gerai. Papelkiai – nuošalus kaimas, ir vieta nepatraukli, todėl žmonės ten retai užsuka.

– Mmm, neabejoju, – Laurynas stebėjo, kaip miško samanas keičia drėgmėje skendintys žolės kupstai, o medžiai styro iš juodo vandens vis retesni, sukrypę ir susisukę.

Norėdamas nusiraminti Laurynas pasičiupo iš kišenės savo vienintelį ryšį su pažįstamu pasauliu: mobilųjį telefoną. Sužinojo, kad važiuoja beveik tris valandas – vadinasi, nuskaudusi nugara ir kojos nemelavo. Dar sužinojo, kad Papelkiai buvo tokia nuošali vieta, jog neužsukdavo čia ne tik žmonės, bet ir telefono ryšis. Atsiduso.

Netikėtai autobusą vėl užliejo saulė, o vėžės toliau driekėsi per pelkingą pievą. Laurynas apmiręs sekė autobuso kovą su šlapiais kupstais. Ignas atrodė ramus. Laurynas irgi stengėsi išlikti ramus, tačiau vis tiek vaizdavosi, kaip jie užklimps viduryje niekur be telefono ryšio arba įgarmės tiesiai į pelkę ir prasmegs su visu autobusu. Pyktelėjo ant savęs už tokią absurdišką mintį.