2

16 2 0
                                    

Pabudau ne nuo meiliai odą bučiuojančių spindulių, besiveržiančių pro užuolaidas, kaip dažnai vaizduoja filmuose. Rytas toli gražu nebuvo tobulas. Skambutis, kuris mane prižadino, ir Trinos ranka, besiilsėjusi ant mano veido, mane mirtinai išgąsdino. Pamiršau, kad draugė miegodama nesikuklina ir vartosi, plaistosi į visas puses. Kartą, kai nakvojau pas ją, pabudau su mėlyne po dešine akimi. Trinos alkūnė tąkart pabučiavo mano veidą.

Į kiemą išbėgau pusnuogė. Ir ne, neturiu omeny visiško apsinuoginimo, bet nemanau, kad pasitikti kurjerį tik su oversized maike yra labai priimtina. Žinoma, tuo metu man nelabai rūpėjo, kaip atrodžiau. O ir pats vyras, pristatęs mūsų čiužinius, nebuvo mano skonio, tad tai per daug manęs nejaudino.

- Galit tiesiog palikti juos čia, -mostelėjau ranka link sienos prie paradinių durų.

- Tikrai? Aš galiu ir įnešti juos vidun, -kreivai šyptelėjo ir atrėmė pakuotes į sieną. Mano kūną nupurtė šleikštulys pamačius jo grimasą.

-Ne, dėkui,-apsimestinai išsišiepiau ir pro praviras duris įsmukau vidun. Pro akutę dar mačiau, kaip vyras trūktelėjo pečiais, apsidairęs sėdo į autobusiuką ir išvažiavo.

- Žinai, man rodos, kad su kiekviena diena mano potraukis vyriškajai lyčiai tik blėsta, tai nenustebk, jei kurią dieną namo parsivesiu merginą, -įšliaužusi į svetainę atsidusau.

Trina dar tik rąžėsi, nė nesiruošė keltis iš, tiesą sakant, neitin patogaus miegmaišio, tačiau neabejojau, kad jame susirangius buvo šilta ir jauku. Susitvarkiau savo miegamąją vietą, keliolika minučių prašvaisčiau naršydama socialiniuose tinkluose, kol galiausiai išsklaidžiau rūką, apglėbusį mano mintis, ir sugrįžau į realybę.

Kadangi mūsų pilvai leido tokius garsus, kad darėsi baisu, nusprendžiau pasivaikščiodama nusigauti iki artimiausios parduotuvės, mat oras lauke buvo itin geras. Be to, mano vargšė, nostalgijos persmelkta širdis troško pasivaikščioti senais miestelio keliais.

- Maldauju, tik neužtruk, nes liksi ne tik be kambariokės, bet ir be nuostabios draugės! -šūktelėjo ji prieš man išeinant.

Prunkštelėjau ir uždariusi už savęs duris nužingsniavau kiemu. Norėčiau pasakyti, kad, nepaisant mano blogos atminties ir praėjusių metų, aš vis dar prisimenu ir aklai pažįstu kiekvieną šio miestelio kampelį. Tikrai norėčiau, bet paprasčiausiai meluočiau, nes prisimenu kritiškai mažai. Ryškiausi vaizdai iš vaikystės siejasi su ypatingomis akimirkomis, patirtomis su ypatingais žmonėmis. Galiu nupasakoti, kaip atrodo Sinko parkas, žinau, kaip iki jo nusigauti, bet nenutuokiu, kaip surasti parduotuvę ir nepasiklysti pasukus į siauresnę gatvelę. Kai buvau maža, maisto prekes įsigydavome prieš mūsų namus stovėjusiame kioskelyje, tačiau dabar pagrindinė gatvė, kurioje ir gyvenau, buvo nemažai pasikeitusi.

Prieš man potencialiai pasiklystant, nusprendžiau prasukti pro parką. Gal eidama pro jį kur ir užmatysiu parduotuvę. Kelias iki parko nebuvo ilgas ir sunkiai surandamas, juo vaikščiodavau kone kasdien, tad pačios kojos mane vedė pirmyn. Kai virš galvos išniro pažįstami medžiai ir pradėjau žengti grįstu takeliu, kūną persmelkė šiluma. Vėl atsirasti name, kuriame gyvenau, buvo viena, tačiau būtent čia, būtent tarp šių medžių, kelių suoliukų ir ryškios žalumos nepraradusios pievos pasijutau sugrįžusi praeitin.

Ėjau lėtai, neskubėjau, gėriau tiek kylančios saulės spindulius, tiek pakilią atmosferą, kurioje skendo ši vieta. Prieš akis šmėčiojo šešėliai, pusiau permatomi žmonės, jie judėjo sugreitintai, tai išnykdavo, tai vėl atsirasdavo. Jei kam nors tai papasakočiau, mane pirmu taikiniu nusiųstų pasitikrinti psichologinės sveikatos, bet tai nebuvo kažkas nesveiko. Žvelgiant ir pačiai būnant šiame parke akys atgaivino ir prikėlė antram gyvenimui prisiminimus, ilgai gyvenusius širdy. Mačiau mažą save, lakstančią nuo vieno medžio prie kito. Mačiau mamą ir tėtį, kurie susikibę tipeno takelio pabaigoje. Mačiau... Deną.

Sustojau prie itin storo ąžuolo kamieno ir pritūpiau besitikėdama vis dar rasti tai. Ir radau. Nedidelė širdelė, o jos vidury įrėžta "M+D". Pirštu perbraukiau nelygią medžio žievę, kai iš prisiminimų transo mane pabudino balsas iš viršaus.

- Maja? -moteriškas balsas atkreipė mano dėmesį. Greitai atsistojusi supratau, kad priešais mane - Deno mamos sesuo. Jei pasakyčiau, kad vietoje apmiriau, būtų pernelyg švelniai pasakyta.

- O... Sveiki... Atleiskit, nemačiau jūsų, -bandžiau šyptelt, bet pasidarė taip nejauku, kad norėjau būt palaidota čia ir dabar. Akimirką prieš prakalbant pagalvojau, kad tai Deno mama, mat jos sesuo į ją be galo panaši.

- Jau maniau, kad niekada gyvenime tavęs nebepamatysime. Ir štai! Vidury giedro ryto išdygsti prieš pat akis. Koks stebuklas, ar ne? -savo švelnumo nepraradusi ji plačiai šypsojosi man.

- A... Tikriausiai, taip, -išlemenau. Nemeluosiu, visai pamiršau, kad atvykus čia galimai susidursiu su pažįstamais žmonėmis. Nežinau, kodėl, bet ta mintis kiek gąsdino.

- Kad ir kaip norėčiau su tavimi paplepėti ilgiau, namuose palikau verdantį puodą su sriuba. Galbūt norėtum užsukti į svečius? Papasakotum, kaip ir kada grįžai, ir kur buvai dingusi, -moteris vis dar plačiai šypsojosi man besitikėdama teigiamo atsakymo.

- Deja, aš pati skubu, turiu greitai grįžti namo. Gal kitą kartą? Be to, gal žinote, kur artimiausia maisto parduotuvė? -jaučiausi nekaip, kad turėjau atsisakyti, mat ir pati turėjau jai nemažai klausimų, bet, sprendžiant iš žaibiškai prabėgusio laiko, Trina namuose vartosi ant grindų ir miršta iš bado. Svarbi kiekviena minutė.

- Žinoma, ji čia pat už kampo sekančios gatvės gale. Būtinai susibėkime artimiausiu metu. Esu tikra, kad ir Denas nori su tavimi pasikalbėti, -ji atsiprašė ir greitai apglėbusi mane nužingsniavo tolyn.

Denas. Denas? Apie ką mes kalbėsimės? Apie tai, kaip jis nusprendė su manimi nebebendrauti ir net nesugebėjo to pranešti pats, ar apie tai, kad jis nė nesistengė su manimi susisiekti praėjus šitiek metų, nesvarbu, kad mūsų išsiskyrimas nebuvo itin malonus? Be to, jis juk čia nebegyvena.

Nustūmusi mintis šalin susiradau parduotuvę, prigriebiau tiek maisto produktų, kiek galėjau panešti nedusdama dėl per didelio svorio ir pasukau link namų. Kai jau žengiau kiemu, nustebau išgirdusi balsus, sklindančius pro pravirą svetainės langą. Nenustebčiau ir nuspręsčiau, kad Trina tiesiog sumanė pasikalbėti su savim, ką, jei atvirai, aš pati dažnai darau, bet merginos balsas maišėsi su vyrišku tonu, tad ji tikrai nebuvo viena.

Kelias minutes pastovėjau lauke ir galiausiai įėjau vidun. Pasiekusi svetainę iš pradžių pamaniau, kad man vaidenasi ir, atsižvelgus į kitus simptomus, kuriais pasižymėjo mano elgesys, mane jau galima uždaryti porai savaičių "pailsėti", bet kai mūsų žvilgsniai susitiko, aš supratau, kad visa tai netgi labai realu.

- Maja! Pagaliau grįžai, aš baigiu numirti. Kol tavęs laukiau, užsuko šis gražuolis. Pasirodo, jis nemažai rūpinosi šiuo namu ir aplinka, kol buvai išvykusi, -malė liežuviu Trina.

- Maja, -nenuleisdamas nuo manęs akių jis prabilo.

- Denai, -kiek tyliau tariau.

You've reached the end of published parts.

⏰ Last updated: Jul 11, 2022 ⏰

Add this story to your Library to get notified about new parts!

soulmate, who wasn't meant to be. / romanceWhere stories live. Discover now