Liar // z.m.

3.29/žinia II

Rebeccos mama atrodo išties prastai. Išblyškusi oda, išryškėję skruostikauliai, pavargusios akys, o po jomis tamsūs ratilai. Tačiau vis tiek sako, jog viskas gerai. Ji nenori Rebeccos jaudinti. Jos vietoje, žinodamas, kaip Rebecca jautriai į viską reaguoja ir greitai apsiverkia, daryčiau tą patį.

Atsisėdu ant kėdės šalia lovos su Lucy sau ant kelių. Rebeccos mama sunkiai atsisėda lovoje galva atsiremdama į atlošą. Atsisuka į mane.

- Galiu? - paprašo ranką, prie kurios neprijungtas kateteris, tiesdama į Lucy. Pasodinu dukrą šalia jos. Su nedidele šypsena veide moteris delnu perbraukia juodaplaukei per juodus dar trumpus plaukus. - Pasirodo turėjau problemų su širdimi, - sumurma neatitraukdama akių nuo Lucy. - Nemaniau, jog tas skausmas ką nors reiškė. Nekreipiau dėmesio. Pasirodo, reikėjo.

- Kada tai nutiko? - dar labiau išsigandusi paklausia Rebecca. - Nejau viskas įvyko taip greitai?

Rebeccos mama keletą akimirkų atrodo, jog neišgirdo Rebeccos klausimo. Ji kalbina Lucy švelniai pirštais spustelėdama jos putlius skruostus.

- Sužinojusi tai išgėriau, o tuomet supratusi, kas svarbu, naktį atvažiavau pas tave į namus atsiprašyti, - pagaliau ištaria. Pajuntu, kaip mano antakiai nestipriai susiraukia. - Tuomet supratau, kaip viskas laikina. Jog turėčiau dėl tavęs džiaugtis.

- Ką? - Rebecca irgi susiraukia. Ji nustebusi, tačiau nepikta. - Visą šį laiką žinojai?

Ji tiek mėnesių nieko nesakė ir mes net neįtarėme...

- Taip, Rebecca, - taria.

- Kodėl man nieko nepasakei?

- Norėjau, jog atleistum man, o ne gailėtum manęs, - sako žvelgdama į Rebeccą. Uždeda savo ranką jai ant delno. - Jei būtum pasirinkusi man neatleisti, nebūtum daugiau iš manęs nieko girdėjusi iki šios dienos. - atsidūsta. Matau, jog po šių žodžių Rebecca vėl pravirksta. - Būčiau palikusi tave ramybėje. Tačiau net neįsivaizduoji, kokia laiminga buvau ir vis dar esu, jog vis dėlto nusprendei man atleisti. Kad ir kaip siaubingai elgiausi su tavimi. - moters akyse dabar jau taip pat spindi ašaros, bet ji neleidžia joms išbėgti. - Ir tavimi. - Ji atsisuka į mane. - Ačiū, Zayn, - sunkiai šypteli.

- Galėjai man pasakyti, - valydamasi ašaras sako Rebecca.

- Ne, - papurto galvą. - Tuomet būtum su manimi elgusis kitaip. Nenoriu perdėto rūpesčio ir gailesčio. Ypač iš tavęs, kuomet to nedariau aš, kai tau ir Lucy to reikėjo labiausiai. Nenoriu, jog dėl manęs jaudintumeis. Gyvenk taip, kaip iki šiol. Aš nesijaudinu, neturėtum ir tu.

Matau, jog Rebeccai šie žodžiai labai nepatinka. Tačiau ji nenori pyktis. Mergina nori kažką sakyti, tačiau prasidarius durims įeina gydytojas. Jis pasako, jog turėtume išeiti, nes Rebeccos mamai reikėtų pailsėti. Galėsime ateiti vėliau. Rebecca giliai atsidūsta ir vėl atsargiai apkabina mamą atsisveikindama. Paimu Lucy.

Vos išėjus į koridorių, Rebecca atsisėda ant kėdės. Atsisėdu šalia. Ji atsiremia į mane ir pravirksta. Ranka apkabinu jos pečius.

- Norėjau būti galėjusi praleisti daugiau laiko su ja, - tyliai sumurma. Nieko nespėju pasakyti, kuomet prie mūsų prieina moteris. Rebeccos mamos kaimynė. Ji atsisėda šalia mūsų.

- Kaip ji? - tyliai paklausia. Rebecca gūžteli pečiais nepakeldama akių nuo žemės.

- Kas jai nutiko? - klausia Rebecca.

- Kiekvieną dieną ateinu pas ją, - atsidūsta moteris. - Padedu, jog pernelyg nepervargtų ir tiesiog pakalbėti. Šįryt ji pasijuto blogai.

Matau, jog Rebecca dar labiau susiraukia.