-Kelintą valandą išeini po pamokų?
-paklausiu Zayn.
-Apie penkias. Kodėl? -Jis klausia.
-Kodėl taip vėlai? -Smalsiai klausiu.
-Sulaikymas, - linkteliu galva.
-Ar galiu pasiskolinti tavo automobilį? -Maloniai paklausiu ir dėl didesnio efekto kilsteliu savo ilgas blakstienas.
-Gali, bet galite ir ne. -Jis atsisako.
-Rimtai? Tai ne anglų kalbos pamoka,
- atšoviau.
-Prašau mano šokoladinio cukraus su "Nutella", "Oreo" sausainiais ir papildomomis garstyčiomis.
-Sugadinai jį garstyčių padažu.
-Tiesiog atiduok man tuos prakeiktus raktus! -Šaukiu ir aš garsiai, kad girdėtų visa klasė.
-Tu turi problemų, Mija?
-Ponas Tompsonas pakelia antakį.
-Ne, pone - atsakau ir atsisuku į Zayn.
-Viščiukas, - sumurmu.
-Atsiprašau? Pono Tompsono balsas suledėjęs nuo įniršio, o pro jo parabolines ausis beveik veržiasi dūmai.
-Nieko, pone, - atsakau.
-Na, -nieko tiesiog uždirbo tai
sulaikyma.
-Puiku. -sarkastiškai sumurmu.
-Nori, kad tai būtų dvi dienos?
-Ne.
Zayn akyse blizga ašaros, grasinančios nukristi per skruostus. Jis laiko ranką ant
lūpų, kad nesusijuoktų garsiai, o noras išmušti jį iš vėžių sulig kiekviena sekunde didėja.
-Tu esi kvailys.-Sušnabždu taip, kad girdėtų tik Zayn.
-Bent jau nebereikia skolintis mano automobilio. -Jis man mirkteli.
-Aš bent jau žinau, kad daugiau tavęs nebesibučiuosiu. -Piktai sumurmėjau.
-Aš vis tiek nenoriu. -Jis sako nerūpestingai, bet aš pro jo išraiška matau, kad jis meluoja.
-Gerai.
-Gerai.
-Galbūt gerai gali būti mūsų niekada. -Šypteliu.
-Moksliuke, - jis nusuka akis.
-Kvailys.
-Angelas.
-Viščiukas.
-Kur mes su šituo einame?
-Jis nusijuokia.
-Nežinau, - gūžteliu pečiais,
Matote? Štai kodėl man patinka Zayn draugija. Nepatogumas mūs vos vos užgožia; mes jaučiamės patogiai vienas su kitu. Tokiais momentais mėgstu mėgautis ir branginti, nes niekada negali žinoti, kada tai bus paskutinį kartą tavo akys žvelgia į tokią sceną. Laikas bėga, o tragedijų komedijos yra toje pačioje plotmėje kaip ir jis.
-Taigi.. Pradedu. -Yra nedidele
problema.
-Sulaikymas. Patricija atsidūsta.
-Iš kur žinai? - Paklausiu ir nežinau, ar turėčiau jaustis dėl to įžeista.
-Tai buvo drąsus spėjimas, nors tikėjausi, kad klydau.
-Aš tau atlyginsiu. Pažadu. -Stipriai ją apkabinu, tikriausiai dėl to ji netenka deguonies.
-Taip, taip, taip, taip... gerai. -Ji paplekšnoja man per nugarą, ir aš jau įsivaizduoju, kaip ji pavarto akis.
-Aš tave myliu!
-Aš žinau! - Ji sušuko, jos akys iššoka ir taip ryškiai šviečia. Manau, kad galiu matyti kaip šalia jos galvos užsidega lemputė, o aš žiūriu į ją besišypsančią ir laukiu, kol ji pasakys ką tik krosnyje užgimusią idėją.
-Jorio. Vakarėlis. Šių dviejų žodžių pakanka, kad mintys grįžtų į galvą ir primintų ankstesnį Jorio prašymą.
-Nori, kad eičiau, ar ne?
-Taip. Tu man skolinga, - pareiškia ji.
-Be to, jis mūsų draugas. Palaikykime jį.
Ji susiraukia ir įsikimba man į ranką kaip mažylis, maldaujantis būti paimtas į rankas. Jos lūpos virpa iš lūkesčio, bandydamos mane įvilioti į savo šuniškų akių spąstus.
-Gerai, - ištariu.
-Ačiū!
Galinėje džinsų kišenėje pajuntu vibraciją ir ausį užlieja tipiškas "IPhone" žinutės tonas. Nugarinėje džinsų kišenėje paimu elektroninį stačiakampį, atidarau jį ir pamatau žinutę nuo Zayn..
Zayn: Paskubėk. Sulaikymas prasidėjo prieš 5 minutes:)
-Turiu eiti, - pasakau Patricijai.
- Kol dar negavau antro sulaikymo.
-Gerai. Mėgaukitės!
-Mėgaukitės? sulaikymu?Ji kalba apie Zayn. Atmerkiu akis ir mano kojos automatiškai pagreitėja bėgdamos beveik tuščiais koridoriais. Už nugaros pasigirsta mano kojų smūgių į kietu grindu garsas, todėl keli mokytojai liepia man liautis bėgti, bet aš juos ignoruoju.
Pagaliau pasiekusi sulaikymo klasę, praveriu duris ir išvystu besišypsantį Zayn.ir ponas Tompsonas, kuris tikriausiai važiuoja greitkeliu į svajonių šalį.
-Penkiomis minutėmis anksčiau. Nežinojau, kad tau taip patinka sulaikymas. -Šypsena pasirodo veide, tyčiodamasis iš manęs, kaip jam pavyko apgauti mane.
-Zayn Lesli Malik, - sakau, nors iš tikrųjų jo antrasis vardas yra Lukas.
-Geriau saugok savo šeimos pratęsimą, kitaip jie bet kurią sekundę patirs stiprų smūgį, ir pažadu, kad prašysi deguonies. -Nuo mano paraudusio veido sklinda įniršis, kumščiai sugniaužti, pasiruošę nokautuoti priešais mane stovintį idiotą kretiną.Prakalbus apie tai, ką noriu pasakyti, jo rudose akyse ima virpėti baimė, o skruostai primena pomidorą.
-T-nebūtina dabar būti šiurkščiai.
- Tu bent jau nevėluoji."
-Tu esi Idijotas, žinai tai?
-Atsisėdu ant kėdės šalia jo ir susierzinusi sukryžiuoju rankas.
-Pradedu manyti, kad tu keistai žaviesi idijotais.
-Užsičiaupk, kol neužkimšau tau burnos ir nenupjoviau liežuvio.
-Kaip tu nupjausi man liežuvį, jei sap...
-Užsičiaupk! -Atkirtau jam.
-Kažkas siunčia žinutes, - girdžiu, kaip jis sau murma.
Po kelių minučių tylos mano užpakaliuką paglostė vibraciją, iš kišenės išsitraukiau telefoną ir pamačiau dar vieną pranešimą, užimantį nedidelę ekrano dalį.
Nežinomas: Šefas tavęs laukia šiandien. NEPAMIRŠK.
-Puiku....
-Henris nori mane pamatyti.
-rankas susidejau ant stalo.
-Puiku.
-Būtent tai ir pasakiau.