Visą kelią mėginau Rebeccą nuraminti, jog viskas gerai, tačiau ji tik kelis kartus paprašė, jog patylėčiau. Ji sėdi visa sunerimusi ir beveik nekalba. Mąsto, kas galėjo nutikti.
- Juk visai neseniai buvome pas ją, jai viskas buvo gerai. - tariu. - Negali būti kas nors rimto.
- Ar matei, kokia pavargusi ji atrodė?
- Juk sakė, jog prastai miega, - prisimenu Rebeccos mamos žodžius.
- O mes ir patikėjome, - sumurma mergina.
Nieko neatsakau. Atsidūstu. Matau, kaip Rebecca jaudinasi ir nervinasi. Mašinoje jos kojos nervingai juda, ji vis tampo savo ties keliais plėšytų džinsų siūlus. Kandžiodama savo apatinę lūpą žvelgia pro langą. Iš tiesų per šiuos kelis mėnesius man ir pačiam pradėjo visai patikti Rebeccos mama. Ji visad buvo maloni, rūpinosi mumis, klausdavo, kaip mums sekasi ir ar viskas gerai. Tad ir pačiam šiek tiek neramu. Tačiau stengiuosi pernelyg apie tai negalvoti. Viskas bus gerai.
Uždedu delną Rebeccai ant kelio, tačiau ji nereaguoja. Vis žvilgčioju į gale vaikiškoje kėdutėje sėdinčią Lucy. Ji buvo nepatenkinta, kad buvo pažadinta, tačiau dabar ir vėl miega.
Važiuojant Rebecca vis prašo paskubėti, nors ir taip viršiju leistiną greitį. Tai pirmas kartas, kuomet ji prašo paskubėti, o ne važiuoti lėčiau. Ligoninės aikštelėje sustoju po beveik valandos. Rebecca greitai iššoka iš mašinos. Matau, kaip ji visa virpa. Paimu jau beveik pabudusią Lucy. Ji nori eiti pati, tačiau Rebecca nori paskubėti, todėl nepaleidžiu jos. Uždedu ranką merginai ant pečių, norėdamas, jog ji nurimtų, nors tai ir nepadės. Jaučiu, kokia ji įsitempusi. Tokia ji bus tol, kol pati nepamatys mamos ir įsitikins, jog jai viskas gerai.
- Viskas gerai, - tyliai tariu lūpas priglaudęs jai prie plaukų.
- Paskubėkime, - atsidūsta Rebecca.
Ligoninėje užtrunkam, kol randame reikiamą vietą, o pagaliau priėjus palatą, prie mūsų prieina daktaras klausdamas, kas mes ir pas ką atėjome. Pasirodo, prieš atvykstant reikia pranešti. Apie tai nepagalvojome. Tai Rebeccai kainuoja dar papildomas bent penkiolika minučių streso. Lucy lyg suprasdama, kad šįkart tai rimta, ramiai mano rankose žaidžia su savo pirštais ar rankose laikomu triušiu ir dairosi aplinkui.
Kuomet pagaliau galime įeiti į palatą, Rebecca sustojusi prie durų giliai įkvepia. Delną uždedu jai ant nugaros. Trumpai pakelia juodas akis į mane. Paskutinį kartą atsidususi, atsargiai pradeda daryti baltas palatos duris. Vos įėję, iškart atpažįstu lovoje gulinčią Rebeccos mamą. Šalia jos sėdi moteris. Tai jos kaimynė. Pamenu, kai kartą atvažiavę pas Rebeccos mamą, radome ją namuose.
Pamačiusios mus, moterys atsisuka. Matau, kaip Rebeccos akyse susikaupia ašaros, žvelgiant į išblyškusį mamos veidą. Ji greitai prieina arčiau. Kita moteris atsistoja ir pasakiusi, jog eina kavos, išeina. Tikriausiai tik norėjo palikti mus vienus.
- Kas nutiko? - net nepasisveikinusi paklausia atsargiai apkabinusi mamą. Girdžiu, kaip Rebecca pravirksta.
- Neverk, - švelniai tyliu balsu taria jos mama. - viskas gerai.
Matau, kaip Rebeccai atsitraukus, jos mama šypsosi. Atsisukusi, pasisveikina su manimi.
- Kas nutiko? - pakartoja mergina. Moteris atsidūsta.
- Nesijaudink dėl manęs, - švelniai sako nubraukdama Rebeccai nuo veido plaukus.
- Mama! - merginai iš akių stipriau pasipila ašaros. Negalėdamas žiūrėti į tai, prieinu arčiau ir švelniai spusteliu jai petį.
Rebeccos mama atrodo išties prastai. Išblyškusi oda, išryškėję skruostikauliai, pavargusios akys, o po jomis tamsūs ratilai. Tačiau vis tiek sako, jog viskas gerai. Ji nenori Rebeccos jaudinti. Jos vietoje, žinodamas, kaip Rebecca jautriai į viską reaguoja ir greitai apsiverkia, daryčiau tą patį.
Atsisėdu ant kėdės šalia lovos su Lucy sau ant kelių. Rebeccos mama sunkiai atsisėda lovoje galva atsiremdama į atlošą. Atsisuka į mane.
- Galiu? - paprašo ranką, prie kurios neprijungtas kateteris, tiesdama į Lucy. Pasodinu dukrą šalia jos. Su nedidele šypsena veide moteris delnu perbraukia juodaplaukei per juodus dar trumpus plaukus. - Pasirodo turėjau problemų su širdimi, - sumurma neatitraukdama akių nuo Lucy. - Nemaniau, jog tas skausmas ką nors reiškė. Nekreipiau dėmesio. Pasirodo, reikėjo.
- Kada tai nutiko? - dar labiau išsigandusi paklausia Rebecca. - Nejau viskas įvyko taip greitai?
Rebeccos mama keletą akimirkų atrodo, jog neišgirdo Rebeccos klausimo. Ji kalbina Lucy švelniai pirštais spustelėdama jos putlius skruostus.
- Sužinojusi tai išgėriau, o tuomet supratusi, kas svarbu, naktį atvažiavau pas tave į namus atsiprašyti, - pagaliau ištaria. Pajuntu, kaip mano antakiai nestipriai susiraukia. - Tuomet supratau, kaip viskas laikina. Jog turėčiau dėl tavęs džiaugtis.
- Ką? - Rebecca irgi susiraukia. Ji nustebusi, tačiau nepikta. - Visą šį laiką žinojai?
Ji tiek mėnesių nieko nesakė ir mes net neįtarėme...
- Taip, Rebecca, - taria.
- Kodėl man nieko nepasakei?
- Norėjau, jog atleistum man, o ne gailėtum manęs, - sako žvelgdama į Rebeccą. Uždeda savo ranką jai ant delno. - Jei būtum pasirinkusi man neatleisti, nebūtum daugiau iš manęs nieko girdėjusi iki šios dienos. - atsidūsta. Matau, jog po šių žodžių Rebecca vėl pravirksta. - Būčiau palikusi tave ramybėje. Tačiau net neįsivaizduoji, kokia laiminga buvau ir vis dar esu, jog vis dėlto nusprendei man atleisti. Kad ir kaip siaubingai elgiausi su tavimi. - moters akyse dabar jau taip pat spindi ašaros, bet ji neleidžia joms išbėgti. - Ir tavimi. - Ji atsisuka į mane. - Ačiū, Zayn, - sunkiai šypteli.
- Galėjai man pasakyti, - valydamasi ašaras sako Rebecca.
- Ne, - papurto galvą. - Tuomet būtum su manimi elgusis kitaip. Nenoriu perdėto rūpesčio ir gailesčio. Ypač iš tavęs, kuomet to nedariau aš, kai tau ir Lucy to reikėjo labiausiai. Nenoriu, jog dėl manęs jaudintumeis. Gyvenk taip, kaip iki šiol. Aš nesijaudinu, neturėtum ir tu.
Matau, jog Rebeccai šie žodžiai labai nepatinka. Tačiau ji nenori pyktis. Mergina nori kažką sakyti, tačiau prasidarius durims įeina gydytojas. Jis pasako, jog turėtume išeiti, nes Rebeccos mamai reikėtų pailsėti. Galėsime ateiti vėliau. Rebecca giliai atsidūsta ir vėl atsargiai apkabina mamą atsisveikindama. Paimu Lucy.
Vos išėjus į koridorių, Rebecca atsisėda ant kėdės. Atsisėdu šalia. Ji atsiremia į mane ir pravirksta. Ranka apkabinu jos pečius.
- Norėjau būti galėjusi praleisti daugiau laiko su ja, - tyliai sumurma. Nieko nespėju pasakyti, kuomet prie mūsų prieina moteris. Rebeccos mamos kaimynė. Ji atsisėda šalia mūsų.
- Kaip ji? - tyliai paklausia. Rebecca gūžteli pečiais nepakeldama akių nuo žemės.
- Kas jai nutiko? - klausia Rebecca.
- Kiekvieną dieną ateinu pas ją, - atsidūsta moteris. - Padedu, jog pernelyg nepervargtų ir tiesiog pakalbėti. Šįryt ji pasijuto blogai.
Matau, jog Rebecca dar labiau susiraukia.
- Žinojo visi išskyrus mane, - atsidūsta.
- Ne, žinojau tik aš, - taria moteris. - Ji nenorėjo nieko sakyti tau, nes nenorėjo, jog jaudintumeis. Sakė, jog tu turi savo šeimą ir turi kuo rūpintis be jos.
Žinau, jog dabar ne laikas apie tai galvoti, tačiau vis vien gera žinoti, jog net ir kalbėdama su kitais, Rebeccos mama mane ir Rebeccą vadina šeima. Jog jau nesu tik šiaip idiotas vaikinas, kurį pasirinko jos dukra.
- Nesąmonė, - sumurma Rebecca.
Tuomet kurį laiką tylime. Nekreipiame dėmesio į pro šalį vaikštančius žmones bei skubančius gydytojus. Sėdime tylėdami. Nežinau, ką vėliau norės daryti Rebecca. Likti čia ar važiuoti namo. Dabar esu įsitikinęs, jog ji nenorės atsitraukti nuo mamos.
- Kokia ji buvo laiminga, - tylą nutraukia atsidususi Rebeccos mamos kaimynė. - Visą laiką tik apie tave ir kalbėdavo. Ir judviejų dukrą. - šypteli moteris pažvelgdama į mus. - Ji taip džiaugėsi, jog judu laimingi. Ir taip didžiavosi turėdama anūkę... - mane šiek tiek erzina, kaip ji kalba būtuoju laiku, lyg Rebeccos mamos nebūtų. Matau, jog Rebeccai taip pat tai nepatinka. - Ji sakė, kad yra visiškai rami dėl to, kas anksčiau ar vėliau nutiks. Ji nesijaudino, jog teks palikti tave, nes sakė, kad esi ne viena. Ji rami palikdama tave su žmogumi, kurį myli.
Niekad anksčiau nebūčiau galėjęs patikėti, jog Rebeccos mama taip kada nors kalbės apie mane. Dabar netgi šiek tiek gailiuosi, jog abejojau ja anksčiau. Tačiau gaila, jog tik supratusi savo gyvenimo laikinumą ji pakeitė savo pažiūrį. Iki tol nei Lucy, nei Rebecca jai ne itin rūpėjo. Tačiau dabar ji pasikeitė.
Matau, kaip Rebecca sunkiai šypteli, tačiau tie žodžiai, jog mama ją paliks, vis tiek skaudina. Visą likusį laiką iki vakaro Rebecca atsisako eiti kur nors. Ji nori likti čia, kol ir vėl galės pamatyti mamą. Atėjus vakarui Lucy pradeda irzti. Suprantu, jog ji nemiegojusi ir išalkusi. Tokiu laiku ji pabunda ir eina valgyti, tačiau dabar to teks šiek tiek palaukti.
Pagaliau, kuomet Rebeccai leidžia pamatyti mamą, ji atrodo kiek geriau. Regis, pamiegojo. Čia praleidžiame dar kurį laiką. Rebeccos mama vis prašo jos nesijaudinti. Tikina, jog viskas gerai. Ji tikisi, jog netrukus ir pati galės vykti namo. Dabar jau jaučiasi gerai.
- Važiuokite namo, - švelniai taria spustelėdama Rebeccos delną. - Važiuoti namo jau vėlu. - tyliai sumurma žvilgtelėjusi pro langą. - Likite šiąnakt mano namuose, turi raktus, tiesa? - Rebecca greit linkteli. - Nesijaudink dėl manęs. Važiuokite, arba pati paprašysiu gydytojo, jog lieptų jums išeiti, - nusišypso moteris. - nenoriu, jog gaižtumėt dėl manęs savo laiką. Ir Lucy laikas miegoti.
Rebecca giliai atsidūsta. Supranta, jog tikrai laikas važiuoti. Tačiau matau, kaip ji nenori.
- Mes rytoj atvažiuosime, - taria apkabindama mamą. Ji dar nori priešintis sakydama, jog nebūtina, tačiau Rebecca šįkart nepasiduoda.
Atsisveikiname. Tylėdami išeiname iš ligoninės. Mašinoje randu telefoną, kurį skubėdamas pamiršau pasiimti. Čia matau daugybę praleistų Amber skambučių, tačiau nekreipiu dėmesio į juos. Paskambinsiu jai rytoj.
Kurį laiką sėdime mašinoje. Rebecca valosi šlapius skruostus, Uždedu delną jai ant kojos. Mergina giliai atsidususi pakelia akis į mane.
- Namo? - paklausiu.
- Noriu rytoj atvažiuoti pas ją, sugaišime visą valandą rytoj važiuodami, jei šiandien grįšime.
- Nori likti mamos namuose?
- Ne, - mergina papurto galvą. - Nenoriu ten nakvoti.
- Galime važiuoti į mano tėvų namus, - pasiūlau.
- Nenoriu trukdyti jiems. - sumurma Rebecca.
- Netrukdysi. Jie visad siūlo pasilikti nakčiai, tačiau niekad nesutinkame.
Rebecca giliai atsidūsta. Tuomet nenoriai linkteli. Pažvelgiu į kėdutėje vėl miegančią Lucy. Visą dieną ji neturėjo kada pamiegoti. Ji tik vaikas, nesupranta, kaip rimta viskas. Tikriausiai galvoja, jog specialiai neleidžiame jai miegoti.
Tėvų namus pasiekiu per kiek daugiau nei dešimtį minučių. Įdomu, kaip jie reaguos. Turėtų būti sutrikę, kuomet netikėtai, nieko nepranešę pasirodysime vėlų vakarą prie namų, su apsiverkusia Rebecca ir pikta neišsimiegojusia Lucy.
Matau, jog svetainėje dega šviesa, todėl nusprendžiu paskambinti į duris, o ne pats jas atsirakinti. Švelniai delnu glostau merginai nugarą, kol laukiame, kol atsidarys durys. Jaučiu, kokia ji įsitempusi.
Jau netrukus duris atidaro mama. Pamačiusi mus, ji maloniai nustebusi aikteli. Tuomet greitai stipriai apsikabina Rebeccą.
- Kodėl nepranešėte, jog atvyksit? Ir kodėl taip vėlai? - paklausia laikydama merginą glėbyje. Tuomet ji šiek tiek atsitraukia ir gerai pažvelgia į Rebeccą. - Kas nutiko? - paklausia susirūpinusi.
Greitai atsakau, jog vėliau pakalbėsime. Mama paima iš mano rankų Lucy. Eidama į svetainę ranka apsikabina mano liemenį. Čia matau tėtį. Pamatęs mus, jis nusišypsojęs pakyla pasisveikinti. Pažvelgęs į Rebeccą, jis klausiamai žvilgteli į mane, tačiau aš tik nežymiai papurtau galvą leisdamas suprasti, jog ne dabar. Lucy pradeda verkti.
- Ją reikia pamaitinti, - taria Rebecca tiesdama rankas į dukrą.
- Aš tai padarysiu. - greitai sako mama. - Ar jūs liksite nakčiai? - viltingai paklausia ir plačiai nusišypso man linktelėjus.
Lucy pavalgo greitai. Užmiega ji dar mamai ant kelių. Rebecca paima ją. Mudu lipame laiptais į mano kambarį. Seniai jame nemiegojau... Rebecca greitai perrengia miegančią Lucy drabužiais, kuriuos ji visad nešiojasi tokiems atvejams kaip šis. Šiąnakt miegosime trise. Paguldžiusi Lucy į vidurį lovos ji padeda jai iš šonų pagalves, kad ji neiškristų, ir prieina prie manęs.
Rebecca lėtai rankomis apsivija mano liemenį. Girdžiu, kaip sušnarpščia nosimi. Ir vėl verkia. Nieko nesakau. Glostau švelniai jos nugarą.
- Bijau dėl jos, - pripažįsta tyliu balsu.
- Jai viskas bus gerai, - švelniai tariu.
- Ar galiu greitai nueiti į dušą? - negarsiai paklausia.
- Žinoma. - linkteliu, nubraukdamas juodus plaukus jai nuo veido.
- Aš nepasiėmiau drabužių, - sumurma.
Atsitraukęs nuo jos prieinu prie spintos. Čia nedaug mano daiktų, tačiau randu keletą maikučių. Vieną ištiesiu merginai. Rebecca nuina į dušą, o aš nusileidžiu į apačią.
- Kas nutiko? - dar kartą paklausia mama.
- Rebeccos mama ligoninėje, - atsidūstu.
Trumpai papasakoju. Nenoriu apie tai kalbėti. Ir pats jaučiuosi pavargęs, tad labiau norėčiau užsidaryti kambaryje su Rebecca ir miegoti. Matau, jog mama susijaudinusi dėl Rebeccos, tačiau visgi džiaugiasi, jog mes čia.
- Kodėl turi kas nors atsitikti, jog mudu aplankytumėt mus? - atsidūsta.
Visad, kuomet atvažiuodavom pas tėvus, mama prašydavo, kad pasiliktume nakčiai ar bent kiek ilgiau nei kelioms valandoms. Kiekvieną kartą išsisukdavome.
Vėliau, guliu lovoje ištiesęs ranką, ant kurios Rebecca padėjusi galvą. Šiek tiek nepatogu, kadangi įpratau miegoti šalia jos. Įpratau jausti ją prisiglaudusią kiekvieną naktį, o dabar tarp mūsų Lucy. Mergina ištiesusi ranką ir uždėjusi ją man ant pilvo. Nemiega. Rebecca pavargusi, tačiau negali užmigti. Valgyti atsisakė ir šįvakar, kuomet siūlė mama. Rytoj būtinai pasirūpinsiu, kad pavalgytų.
Žinau, kaip ją sukrėtė šiandien išgirstos naujienos. Ir vis dėlto aš tikiu, kad viskas bus gerai.
* * *
laaabas👋🏽♥️
ilga ir šiek tiek booooring dalis šįkart, sorryyy 🫶🏻
voteee⭐️