Jei maniau, kad ši diena negali būti dar keistesnė nei buvo iš pradžių aš klydau. Ši diena buvo beprotiškiausiai keista net ne tas žodis. Okay. Pradėsiu viską nuo pradžių...
Iš po darbo kaip ir žadėjau ėjau pas Zayn... Tada staiga prie manęs priėjo toks vaikas. Nu ne vaikas kokių 15 metų ir sako:
- Agi? Gal nupirk cigarečių.
- Am... Ne per jaunas?
- Ne. Ne. Tik nupirk davai. Galėsi pasilikt grąžą.
- Ne.
- Nu prašau?
- Ne. Paprašyk tėvų.
- Neturiu jų.
- Ugh... Tai nerukyk. Fsio. Problema ispresta.
- Nu ir gerai. Prisiminsiu,- suriko man už nugaros.
Tai buvo keista... Einu toliau ir prie manęs suspito kokios 5 kačių burys ir jis sekė mane visą kelią iki mano namų. Tada iš skersgatvio išlindo trys šunys... Dar keisčiau. Tokie šunys kaip vilkai, bet nevilkai ir tikrai ne vilkšuniai nuvijo kates. Aš jiems daviau sausainių kurių tūrėjau tašėja. O tafa jie mane sekiojo. OMG... Kai buvau prie Zayn namų gavau iš jo žinutę. Jis atsiuntė kitą adresą. Ugh... Reikėjo visą kelią eiti atgal iki kažkur. Pasijungiau GPS ir radau iki ten kelią. Viskas kaip ir buvo ok išskyrus tris mane sekiojančius šunis-vilkus... Visi žmonės keistai į mane žiūrėjo, bet YOLO. Pagaliau atėjau iki stotelės ir laukiau autobuso. Bet kai norėjau įlipti šunys man neleido tad vairuotojas nuvažiavo.
- Šaunu. Ačiū. Labai,- tariau šunims ir patraukiau pėškomis.
Ėjau gan ilgai. Valandą tikrai. Bet šunys vistiek sekė. Niekaip nėjo jų nusikratyti. Bandžiau ko ne viską. Net bėgau, bet nieko neišėjo, nes jie irgi bėgo. Bet keisčiausia tai, kad jie man nieko nedaro, o kai tik praeina koks įtartinas pacaniukas ar kažkas panašaus jie kone puola juos. XD.
Po ilgo kelio kelionės pas Zayn pagaliau atėjau. Jis parašė lur raktas ir pro kur įeti. Parašė, kad atvažiuos už 10min. Priėjusi prie durų slenksčio paliepiau šunims sedėti ir laukti. Jie kaipmat pakluso. Aš susiradau raktą ir atsirakinusi įžengiau vidun. Nusirengiau savo švarkelį ir nusimoviau batus. Pasidėjau tašę ir nuėjau apžiūreti namų. Jie milžiniški... Čia galėtų gyventi daugiau nei vienas žmogus. Norėjau apžiūrėti viršutinį aukštą tad užlipau laiptais ir patraukiau kolidoriumi. Mano ausis patraukė keistas garsas. Juo ir pasekiau iki kambario. Kai jį atradau palenkiau jo rankeną ir atidariau duris.
- Zayn...?,- paklausiau.
O tada išvydau tai ko neturėjau. Ten lovoje buvo du pusnuogiai žmonės. Vaikinas ir mergina.
- O dieve mano!,- syrikau,- Aš labai atsiprašau. Teskit. Aš netrukdysiu,- užsidengiau akis ir apsisukus žengiau, bet su galva atsitrenkiau į durų staktą,- Šūdas!,- pasitraukiau ir apčiupomis uždariau duris,- Dar kartą atsiprašau!,- surikau ir atsidusau.
Na ir pasakykit kad tai ne keista! Tai beprotiška! O ta porelė laiko vreltui neleidžia... Po to ką pamačiau buvau išsiblaškiusu. Man to net nepavyko išmesti iš galvos nors ir kaip to norėčiau. Viskas... aš traumuota. Mano vaikystė sugadinta. Viskas.
Papurčiusi galvą kuo greičiau nulipau į apačią. Fu... Man reikia Zayn. Dabar! Su lyg ta mintimi pro duris įžengė Zayn. Aš puoliau jam į glėbį. Ji apsoliučiai nustebo.
- Daugiau. Niekada. Nepalik. Manęs. Vienos. Šiuose. Namuose.
- Gerai.
Atsitraykiau nuo jo. Jis pasakė, kad palaukčiau svėtainėje. Jis nori supžindinti mane su savo draugais. Padariau kaip liepta. Atsisėdau ant sofos ir laukiau kol tarpdury pasirodė visos penkios figūros. Jos žengė į solioną ir pagaliau pamačiau juos. Pala! Tai jie!
- Tu?,- pažiūrėjau į kupetą.
- Tu?,- ji į mane.
- Tu?,- dabar jau tie kiti du.
- Jūs?,- pažiūrėjau į juos tada pažiūrėjau į šalia stovintį. Tai buvo Niall, - O labas Niall,- nusišypsojau ir pamojavau jam.
- Labas, kaip sekasi,- atėjo ir apkabino mane.
- Ai po biški. Kai visad. Juk žinai,- nusijuokiau.
- Ką...?,- sutriko Zayn,- Jūs pažystami?
- Jop,- nusišypsojo Niall,- Aš su ja susipažinau kai ji dar ieškojo tavęs, bet nežinojo kas aš.
- O jūs trys?
- Tai ji. Ta padavėja. Prisimeni kur pasakojau kaip suvartė Harry?
- Aaa... tai ji?
- Taip. Tai aš,- nusijuokiau.
- Ten tu tai pavarei. Duok žaibą,- pasakė morka.
Susidaužę kimščiais nusijuokėme.
- Oi tik nereikia,- pasireiškė kupeta.
- Tylėk kupeta,- nusijuokiau, o visi su manim.
- Bla bla bla,- pradėjo burbėti.
- Dar kartą atsiprašau, kad sutrukdžiau. Na supranti. Daryti tai... Sorry.
- Aha...
- O dabar tu.
- Ką?,- nesuprato.
- Atsiprašyk.
- Ha. Už ką.
- Už tai, kad sugadinai man vaikystę,- visai rimtai pasakiau.
- Ką...
- Taip. Taip. Aš laukiu.
- Eik šikt,- jis suburbėjo ir pasišalino.
- Pats ir eik jei tau reik. Paduosiu į teismą už miralinę žalą senas bambekli tu!
Visi prapliupo juokais, o aš stovėjau lyg niekur nieko.
- Kas čia juokingo? Aš visiškai rimtai.
- Čia geras buvo,- juokdamasis pareiškė morka ir išėjo kartu su Niall ir tuo kitu vaikinu. Lami? Lima? Liam? Nzn. Krč.
Zayn baigus juoktis išėjom pasivaikščioti. Kaip ir prieš tai mane sekė šunys.
- Am... Kada spėjai įsigyti šunis,- paklausė Zayn.
- Jie ne mano.
- Tai kodėl jie mus seka?,- sutriko.
- Nežinau. Bet aš juos pasiliksiu. Jie atrodo tokie mieli. Be to jie akivaizdžiai neturi namų.
- Aišku. Geraširdė kokia ir buvai,- nudišypsojo.
- Taip... o tu tas pats kietuolis?
- Jap... Ne daug pasikeitėm.
- Taip. Kaip džiaugiuosi, kad tave radau.
- Aš taip pat. Tik man pačiam reikėjo tave surasti.
- Awww. Bet pritariu,- nusijuokėm,- Bet kokii atvėju nesvarbu, nes ir vėl esame kartu. Taip?
- Taip... Daug kas pasikeitė kol manęs nebuvo?
- Ne-a...
- Tai tu vis dar skaisti a?
- Ką? Ne. Pff. Aišku, kad ne,- bandžiau neišsiduoti, bet kai jis pažvelgė visažinio žvilksniu nebegalėjau,- Na gerai. Taip. Aš skaisti. Tai kas?
- Nieko,- jis nusišypsojo.
- O tu?
- Kas?
- Turi merginą,- pakilnojau antakius.
- Ne. Neturiu.
- Eik tik. Negli būti. Tai tu irgi skaistuolis?
- Ne,- jis nusijuokė.
- Kaip tai? Pala. Tau kažkas patinka. Kas ji? Pasakyk jos vardą!
- Nesakysiu.
- Ei! Zayn Malik! Taip nesąžininga! Tu žinai apie mano meilės gyvenimą, o aš ne! Tuč tuojau pasakyk jos vardą.
- Ne.
- Tada pasisaugok, nes nežinia kas fali atsitikti... pavyzdžiui...,- greit nusitvėrusi jį už maikės nuverčiau su savimi nuo kalno,- Tai!
Mes nuriedėjom, bet buvo juokinga. Mes juokėmės kaip tada kai buvom maži.
- Tu pamišėlė,- juokėsi Zayn.
- Nu tai visa kaip tu,- padėjau atsistoti,- Bet rimtai. Pasakyk jos vardą.
- Gerai... bet tik jei ji sutiks nueiti su manimi į pasimatymą.
- Gerai. Sutarta. Skambink.
- Ką?
- Skambink ir pakviesk ją į pasimatymą idijote tu,- nusijuokiau.
- Am... Dabar?,- sutriko,- Turiu omeny ji... ji... am... ji negali dabar... jiai susirinkimas. Negaliu dabar.
- Nu ok. Kitą karta,- nuėjau takeliu.
- Aha...
Ėjom takeliu kalbėdami apie senus gerus laikus kai pamačiau ledų kioskelį.
- Zayn! Žiūrėk!,- parodžiau į vėžymėlį,- Pameni? Čia tie skanieji ledai!
- Aha. Nori?
- Tai aišku žmigau! Greičiau,- tempiau jį kaip mažas vaikas.
- Gerai... gerai...
Jis nupirko ledusi ir mes juos valgydami vaikščiojom toliau. Ši diena keista, bet ir linksma. Apėjom visą miestą. Jis aprodė visas gražias vietas. Tiesą sakant jis vos spėjo paskui mane. Dar kokius tris kartus bėgom krosą. Nu kaip bėgom... tiesiog mys pastebėjo fanės ir pradėjo gaudyt. Bet tai ne kraupiausia... kraupiausia tai, kad jos dauginasi! Taip! Jei iš pradžių buvo viena po pusės minutės atsirado 50! Jop... Tai tiesiog baisu... Manęs net kelis kartus nesutrypė iki mirties! Gerai bent, kad Zayn išgelbėjo, nes būčiau dabar lavoninėl. Rimtai sakau. Taj va tokia mano diena. Tik su šuniukais gryžus namo kritau į lovą ir atsijungiau.