Guliu lovoje jusdama, kaip ir vėl grimztu į miegą. Girdžiu, kaip užmigdęs Lucy į kambarį grįžta Zayn. Jis atsigula šalia manęs ir pajuntu, kaip vaikino rankos apsiveja aplink mano liemenį. Įsitaisau patogiau jo glėbyje tikėdamasi pagaliau užmigti.
Tačiau, regis, tam įvykti kol kas nelemta. Po maždaug dešimties minučių mane priverčia krūptelėti per namus garsiai nuskambėjęs durų skambutis. Susiraukiu. Girdžiu, kaip Zayn tyliai nusikeikia.
- Kas čia? - sumurmu.
- Nežinau, - taria atsidusęs ir išlipa iš lovos.
Mėginu nekreipti dėmesio. Jau beveik pavyksta užmigti, bet ir vėl neilgam.
- Rebecca, - girdžiu tylų vaikino balsą sau prie ausies. Kažką numykiu. - Tai tavo mama, - taria. Dabar jau staigiai pramerkiu akis.
- Kas?
- Taip, - Zayn linkteli tik patvirtindamas, jog išgirdau teisingai.
Juk ji sakė, kad nesikalbės su manimi, kol bus Zayn. Ką ji sugalvojo dabar?
- Ar jau atidarei duris? - paklausiu su viltimi, kad galbūt pavyks apsimesti, jog nieko nėra namuose. Tačiau jis linkteli. Giliai atsidūstu. Paimu nuo spintelės telefoną ir pamatu, jog dabar antra valanda nakties.
Atsisėdu lovoje ir delnais persibraukiu per veidą. Viskas, ko aš noriu, yra išsimiegoti... Išlipu iš lovos ir lėtai einu iš kambario. Nežinau, ko ji atėjo, tačiau žinau, kad tai nežada nieko gero. Juk dabar naktis!
Koridoriuje pamatau mamą. Ji atsisukusi į mudu sunkiai šypteli.
- Rebecca... - tyliai taria ji prieidama arčiau manęs.
Mama netikėtai stipriai rankomis apsiveja mane. Iškart pajuntu nuo jos sklindantį alkoholio kvapą. Ji išgėrusi. Pažvelgiu jai pro petį į Zayn, kuris taip pat nieko nesupranta. Tačiau laikausi nenusišypsojusi. Likimas iš jo tyčiojasi. Per kelias dienas jam pasisekė atidaryti mano mamai duris vilkint vienais apatiniais...
- Atleisk... - sumurma ir jaučiu, kaip pradeda kūkčioti. Jaučiu jos karštas ašaras sau ant peties.
Susiraukiu nežinodama, ką turėčiau daryti. Uždedu vieną delną jai ant nugaros, tačiau daugiau nedarau nieko. Kažkas stabdo mane nuo apsikabinimo su ja.
- Kas atsitiko? - paklausiu. Ji tik labiau pravirksta ir stipriau suspaudžia mane glėbyje. Ar ji kažką padarė? - Ar tau viskas gerai?
Zayn stebi mudvi pečiu atsirėmęs į sieną. Ar dabar ji mėgins ašaromis įtikinti mane, kad jis yra man netinkamas vaikinas? Verks ir maldaus, jog palikčiau jį?
- Aš negaliu prarasti tavęs, Rebecca, - taria. - Tik ne tave. - ji niekaip nesiliauja verkusi. Giliai atsidūstu.
- Mama, nemėgink čia kišti Zayn. Jis nemėgina atimti manęs iš tavęs. Tai darai tu pati.
- Žinau, - ji pagaliau atsitraukia. Tamsiomis ašarotomis akimis žvelgia į mane. - Žinau, tai ne apie Zayn. - tačiau ašaros ir toliau rieda jos skruostais.
- Kas atsitiko? - dar kartą paklausiu eidama į virtuvę. Tačiau mama nieko nesako. - Dabar antra valanda nakties, o tu girta, tad verčiau sakyk, kas nutiko. - tikriausiai kiek per griežtai tariu.
- Kur Lucy? - paklausia atsisėdusi ant kėdės. Duodu jai stiklinę su vandeniu. Regis, ji rimsta.
- Miega. Mama, dabar antra valanda nakties, - pakartoju. - Kodėl tu girta, ir kodėl tu čia? Ar tu pati čia atvažiavai? - susiraukiu.
- Ne, su taksi, - papurto galvą. Akimirką tyli. - Rebecca, aš visas šias dienas negalėjau nustoti galvojusi apie tai, ką tau pasakiau. - Iš jos akių ir vėl pradeda riedėti ašaros. Žvilgteliu į Zayn, kuris sėdi ranka pasirėmęs galvą ir stebi ją. - Nenoriu, jog liautumeis su manimi kalbėjusi. Nenoriu bendrauti su tavimi kartą ar rečiau per mėnesį.
- Tu man nepalieki kito pasirinkimo. Nenoriu kiekvienąkart klausytis, kaip tu nekenti Zayn.
- Ne, - mama papurto galvą. - Viskas ne taip. Aš lioviausi tavęs nekentusi, vos judu atvažiavote pas mane ir aš pamačiau, kaip tu elgiesi su mano dukra, ir kokia ji laiminga. - ji kreipiasi į Zayn. Nežinau, ar jį įtikino jos žodžiai. - Rebecca, geriau nei bent kas žinai, jog esu padariusi daugybę klaidų. Pavydas - viena jų.
- Apie ką tu kalbi? - nestipriai susiraukiu. Stoviu atsirėmusi į spintelę ir stebiu mamą, kuri ir vėl pravirksta.
- Tai ne Zayn buvo problema, - pagaliau pasako valydamasi akis. - Tai aš. - pasako tai, kas visiems buvo seniai aišku. Pagaliau jai taip pat. - Rebecca, aš nebūčiau priėmusi jokio vaikino. - užsimerkiu, mėgindama save nuraminti. Tačiau tikriausiai yra neįmanoma kalbėti dar neaiškiau! - Žinai, jog po tavo tėčio, taip nieko daugiau ir nesusiradau.
- Turėjai keletą santykių, - primenu jai.
- Tačiau nei vienas jų nebuvo, kaip tavo tėtis. Niekas nemylėjo manęs taip, kaip jis. Aš pavydėjau savo pačios dukrai, - tyliai piktai sumurma labiau sau nei man. - Aš pavydėjau, jog tu pagaliau radai tai, ko aš pati taip norėjau.
Ką visa tai reiškia? Betrūko to, jog dabar mama pasakytų, kad įsimylėjo mano vaikiną... Manęs nebenustebintų niekas.
- Ką? - tik labiau susiraukiu. - Zayn? - paklausiu.
- Ne paties Zayn aš tau pavydėjau, - greitai papurto galvą. - Rebecca, man keturiasdešimt penkeri. Manęs nedomina vaikinai, kurie galėtų būti mano sūnūs. - mama prisiverčia šyptelėti, tačiau neilgai. - Ne, aš pavydėjau, jog tu radai tą, kurį myli, ir kuris myli tave. Negalėjau to pakęsti. Po to, kai išsikraustei, aš visą laiką buvau viena. Vienatvė ėmė slėgti. Taip, aš nenorėjau, jog būtum laiminga vien todėl, nes tokia nebuvau aš, - ji ir vėl nesuvaldo ašarų. - Sunku buvo tai pripažinti. Sunku buvo suprasti, jog tai aš problema, o ne Zayn. Tačiau dabar viskas pasikeitė.
Stoviu nežinodama, ką pasakyti. Suprantu, dėl ko ji to negalėjo pasakyti jokią kitą dieną. Dėl ko ji tai padarė išgėrusi. Tai pripažinti reikia drąsos.
- Atsiprašau, - ji atsistoja stipriau verkdama. - Aš nenoriu prarasti tavęs, - stipriai apsikabina mane. - Tu viskas, ką turiu, Rebecca.
Šįkart aš taip pat apkabinu mamą. Pajuntu, kaip ir mano skruostais nubėga keletas ašarų. Nežinau, ar aš atleidau jai. Nesuprantu, kaip jaučiuosi. Stovime taip kurį laiką. Galiausiai ji atsitraukia.
- Nežinau, kas buvo sunkiau, ar tai pripažinti sau, ar tau. Jums. - taria ir žvilgteli į Zayn. - Tačiau dabar man svarbu, jog jums būtų viskas gerai. Ir esu dėkinga, jog tavo dėka Rebecca laiminga. - Matau, kaip ji žiūri į jį keletą sekundžių ir šiek tiek susiraukia. Suprantu, į ką ji žiūri. Jis nepasivargino nueiti apsirengti... - Kas nutiko? - paklausia mama trumpai pamiršusi, apie ką kalbėjo. - Apsideginai?
- Ne... - Zayn negarsiai atsako akivaizdžiai sutrikęs, nes nesitikėjo sulaukti malonaus balso ir rūpesčio iš mano mamos. Jis nuleidęs galvą žvelgia į savo krūtinę ir pilvą nusėtus raudonomis dėmėmis. Jau nekalbu apie kaklą... Išties pasistengiau. - Tai... dėl dušo želės. - galiausiai pasako. - Jautri oda, - sumurma. Susilaikau nenusijuokusi.
- Turėtum apsilankyti pas dermatologą. Gali būti rimta, - pataria valydamasi ašaras.
- Viskas gerai.
Mama ir vėl atsisuka į mane.
- Atleisk, jog nebuvau su tavimi, kuomet tau to reikėjo, - ji nubraukia plaukus man nuo veido. Pažvelgiu į Zayn, kuris silpnai šypteli man. - Nesitikiu, jog taip greitai atleisi man, tačiau būsiu laiminga, jei norėsi susitikti, - sunkiai šypteli. - Taip pat būtų smagu dažniau matyti Lucy. Pasiilgau jos. Jūsų.
Matau, kaip ji telefonu išsikviečia taksi. Pagaliau einame link koridoriaus.
- Ačiū, kad išklausei mane, - taria. Paskutinį kartą mane stipriai apkabina. Išeina.
Užrakinusi duris atsisuku į Zayn. Neišlaikiusi pravirkstu pati. Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau tokia sutrikusi. Jis apkabina mano pečius, kuomet mano rankos tvirtai apsiveja aplink vaikino liemenį. Verkiu, net nežinodama kodėl.
- Eime į lovą. Jau trečia valanda. - tyliai taria delnu glostydamas mano nugarą. - Tu sušalusi.
Linkteliu ir atsitraukiu nuo vaikino. Grįžtame į miegamąjį. Vos atsigulame į lovą, iškart prisiglaudžiu prie Zayn. Galvą padedu jam ant krūtinės.
- Nežinau, ką daryti, - sakau. - Nežinau, ar galiu ja pasitikėti. Ar tiki tuo, ką ji sakė?
- Nežinau, - atsidūsta. - Sunku patikėti, kuomet tiek laiko ji šnekėjo visai kitaip.
- Norėčiau, jog tai būtų tiesa ir viskas išties liautųsi. Jog viskas pagaliau būtų gerai, - tariu atsitraukusi ir žvelgdama į jį.
Zayn nuvalo mano šlapius skruostus. Lūpas priglaudžia man prie kaktos, o tada švelniai trumpai pabučiuoja ir mano lūpas. Nesugebu sulaikyti šypsenos.
- Aš taip pat, - atsako šyptelėdamas.
Padedu galvą jam ant peties, ir apsikabinu vaikiną. Tačiau užmigti nepavyksta abiems. Mąstau tikėdamasi, jog mama sakė tiesą. Tačiau taip pat ir pikta, jog ji išties nelinkėjo gero man. Savo dukrai. Ji nenorėjo, kad būčiau laiminga. Tačiau dabar nori? Neįsivaizduoju, kaip galėčiau nelinkėti gero Lucy... Sunkiai galiu ja patikėti.
* * *
sveeeikooooos😝👋🏽👋🏽👋🏽
ką manoooot?🤪
voteeeee⭐️