Jie buvo žmonės

Untitled Part 1

- Aš virstu žuvimi, - pagaliau pasakė mergina, žiūrėdama kažkur į tolį pro kairę pašnekovo ausį.

- Gal tau reikėtų kiek mažiau laiko praleisti baseine? – nusijuokė šis, bet mergina nė nešyptelėjo.

- Aš rimtai. Mano laikas atėjo. Bet aš nenoriu būti žuvimi. Bet kuo, tik ne žuvimi. – ji vis dar vengė pašnekovo žvilgsnio.

- Iš kur tu žinai, kad tapsi žuvimi?

Ji nieko neatsakė, tik atitraukė rankovę, atidengdama nedidelį plotelį ant dilbio, padengtą žaliai mėlynais, nago dydžio žvynais. Jis surimtėjo ir pirštų galais perbraukė per tą vietą, kur anksčiau buvo minkšta ir šilta oda.

- Ar tau skauda? – paklausė pirmo į galvą šovusio dalyko, tačiau Ksintija nesutriko.

- Tik tada, kai bandau juos nulupti sau nuo rankos. – ji patylėjo. Ir iš tikrųjų, Tobijas pastebėjo pora nedidelių žaizdelių žvynų pakraščiuose. – Pirmą kartą, kai juos pastebėjau, pamaniau, kad kažkuo sergu. Galvojau, jei juos nulupsiu, daugiau nebeataugs. Tačiau skausmas buvo nežmoniškas, o kitą dieną jų atsirado dar daugiau. Dabar aš neabejoju, kad virstu žuvimi. – dabar ji pakėlė pavargusias akis ir pažvelgė į Tobijų. - Kodėl negaliu virsti kažkuo kitu? Aš visiškai nepanaši į žuvį! – jos balse skambėjo pasipiktinimas ir baimė.

- Ksintija, juk žinai, kad tolesni tavo virsmai nesusiję su tuo, kokia buvai ankstesniame gyvenime.

- Žinau, bet vis tiek tai atrodo neteisinga. Žuvys – tokie šalti, bejausmiai padarai. Mane jos visada baugindavo. Jos neskleidžia jokių garsų, tik laiko įsmeigusios paklaikusį savo žvilgsnį, neįmanoma suprasti, apie ką jos galvoja... aš nenoriu tokia tapti, tai juk ne aš!

- Kai aš tau pasiūliau nugyventi šį gyvenimą kartu, tu mane atstūmei. Nors ir leisdavom laiką dviese, niekada nesakei, kad mėgaujiesi mano draugija. – Ištarti žodžiai paliko kartų prieskonį Tobijaus burnoje ir jis staiga išsigando, nes nė už ką nenorėjo įgelti Ksintijai. Nors jo žodžiai ir buvo teisingi, jie buvo ištarti netinkamu metu.

Dabar atėjo jo eilė vengti pašnekovės žvilgsnio. Akis įsmeigęs į savo sunertus pirštus jis jautė, kaip kaktą išpila mažyčiai prakaito lašeliai. Tyla išsitempė, atitolindama juos per tūkstantį kilometrų, ir buvo galima justi, kad ji tuojau nutruks.

- Tu nori pasakyti, kad aš esu kaip žuvis? Kad aš nusipelniau tokios ateities? – vos girdimus žodžius išspjovė Ksintija. Ji susiraukė, lyg bandytų išspręsti ne savo lygio uždavinį.

- Aš nelyginu tavęs su žuvimi. – bandė taisyti situaciją Tobijas. - Tik sakau, kad tu nerodai savo jausmų. Manim juk gali pasitikėti. Pažįsti mane visą gyvenimą. O aš net ir dabar nenutuokiu, kaip tu jautiesi, kas dedasi tavo galvoje.

Ksintija nieko neatsakė. Kaire ranka nervingai pasikąsė blizgančius žvynus. Tobijas atsargiai tęsė pokalbį.

- Tu mane atstūmei, nepriėmei mano jausmų tau. O aš juk iš tavęs nieko nereikalavau. Tik norėjau, kad būtum laiminga. Šis gyvenimas buvo pilnas galimybių ir tu neišnaudojai jų nė pusės, - Ksintija pajuto susitraukiant skrandį, kai išgirdo, kad apie jos gyvenimą Tobijas jau kalba būtuoju laiku. – Nesuprantu, kodėl nenorėjai pasiimti visko, kas tau duodama?

- Ko tu iš manęs nori? – Ksintija buvo bepratrūkstanti. – Kad susituoktume? Susilauktume vaikų? Gyventume ilgai ir laimingai?

- Aš nesakau, kad turi mane mylėti ir gimdyti man vaikus. Aš tik norėjau kad išnaudotum savo galimybes, sukurtum kažką, ką paliksi po savęs, kad atėjus laikui nesijaustum tuščia.

- Kam? Tam, kad vėliau tavo mylinti širdis būtų išplėšta iš krūtinės, kai vieną rytą pastebėsi ant odos augančius žvynus? Kad galėtum pamatyti verkiančias savo atžalas, kai pasakysi, jog turi išplaukti ir niekada nebesugrįši? Kad nematytum, kaip gyvenimą kuria tie, kuriems tu suteikei gyvybę?

Ksintija jau beveik šaukė, bet jos akys vis dar buvo sausos. Tai nuliūdino Tobiją, kuris merginos veide ieškojo širdgėlos ženklų. Ženklų, kad Ksintija iš tikrųjų buvo žmogus.

- Taip, tai būtų skaudu. Bet nesvarbu, kiek tu gyvensi, kažkada ateis diena, kai turėsi atsisveikinti. Jei tau atrodo, kad neverta šiame gyvenime kurti šeimos, neverta mylėti, neverta branginti tave supančių žmonių, tai kas tada verta? Ar nejauti iššvaisčiusi keturiasdešimt savo gyvenimo žmogaus kūne metų? Ką tu pasiekei kiekvieną dieną laukdama neišvengiamos metamorfozės?

- Aš nieko nesukūriau. Niekam nepuoselėjau jausmų ir nesišvaisčiau pažadais. Tačiau tik dėl to dabar galiu palikti šį kūną ir nesijausti paliekanti kažką svarbaus. Toliau gyvensiu kitą gyvenimą, kad ir žuvies, ir niekas manęs neprisimins ir neisiilgės.

Tobijas norėjo nusijuokti, tačiau susilaikė. Ksintijos žodžiai buvo tarsi smūgis per veidą. Kaip ji gali taip kalbėti? Kaip ji gali taip sakyti jam, kuris buvo prisipažinęs jai meilėje ir norėjo kurti gyvenimą kartu? Nors ir kaip įskaudintas, jis nesugebėjo Ksintijos nekęsti. Tik ne dabar, kai jai taip reikėjo palaikymo. Jis norėjo dar ką nors pasakyti, tačiau šis pokalbis jau buvo pritvinkęs pykčio ir juo nebebuvo įmanoma nieko išspręsti.

- Na, jeigu taip, tada nėra reikalo skųstis. Tu žinojai, kad tai neišvengiama ir pasielgei, kaip tau atrodė teisinga. Man metas eiti. – Tobijas atsistojo nelaukdamas atsakymo ir nuėjo dar pats gerai nežinodamas, kur.