Amžina meilė (Ashton istorija)

Pirma dalis

Po trejų metų gyvenimo svetur, užgniaužus visus savo principus ir jausmus, grįžau namo į gimtąją Australiją. Tiesa, tik trumpam.
- Allliiiiiiiii... – pamačius mane, einančią pro vartus, pradėjo klykti sesutė. – OMG, Ali, negaliuu patikėt! – spirgėjo ji ir stipiriai stipriai apsikabino mane.
- Labas ir tau, spirgi mano! – nusijuokiau. – Kaip gera vėl tave matyt.
- Pasiilgau tavęs. – skruostu nuriedėjo džiaugsmo ašarėlė.
- Ahh, jautruole, tu. – pažvelgiau į jos žydras akis ir nusišypsojau. – Ir aš labai labai tavęs pasiilgau.
- Važiuojam greičiau namo, mama priruošė daug visko! Ir labai laukia tavęs! – su viena ranka pagriebė mano lagaminą, o su kita – mane, ir energingai išsitempė iš oro uosto. Greitai sugrūdom mano milžinišką lagaminą į jos nediduką automobiliuką ir pajudėjom namų link.
Kurį laiką važiavom visiškoje tyloje. Aš su nostalgija stebėjau besikeičiančius miesto vaizdus, kuriuose kažkada buvo pilna manęs ir jo. Mūsų mėgstamiausias suoliukas parke, fontanas, prie kurio pirmą kartą mane pabučiavo... Ledainė, pro kurią niekaip negalėdavom ramiai praeiti, nes ten buvo patys skaniausi ledai Australijoje. Viskas priminė jį ir mūsų meilę.
- Ar žinai ką nors apie jį? – pusbalsiu paklausiau.
- Aš jau 2 metus susitikinėju su Michael, tad žinau viską, kas vykstą jų gyvenimuose.
- Papasakosi? – smalsumas visada nugalėdavo mane.
- Ali, tu supranti, kad praėjo 3 metai? O tai tikrai pakankamai daug laiko. – tęsė ji. O aš tik linktelėjau galva ir paprašiau, kad greičiau sakytų esmę.
- Šiuo metu jis yra Australijoje.
- Taip?
- Jam sekasi neblogai, pasauliniai turai ir panašiai.
- O jeigu konkrečiau?
- Ir... jis vakar susižadėjo. – nuliūdusi May pažvelgė į mane.
Nutilau. Nusisukau nuo sesers ir užsimerkiau. Bandžiau suvokti naujieną ir savo jausmus. Tiesą sakant, nežinau ko tikėjausi grįždama namo.
- Michael... Jis žino, jog grįžtu?
- Žino, bet prašiau, kad nesakytų Ashton.
- Ačiū. – šyptelėjau ir pro langus pamačiau mūsų namus.

***Vakaras***

Atitrūkus nuo šeimos sutiktuvių, įsikūriau savo senajame kambaryje. Susidėliojusi daiktus į vietas, nebenorėjau nieko kito, tik kristi į lovą ir užmigti. O, bet, tačiau. Kaip visada, lyg koks dramblys, įsiveržė May.
- Ali, brangioji, su tavim nori kai kas susitikti. – spirgėjo vietoje sesuo.
- Michael? – nusišypsojau.
- Aha. Jis tuoj ateis. – nulėkė pasitikti savo vaikino.
Su Michael esame draugai nuo pampersų laikų. Mūsų tėvai buvo ir tebėra geriausi draugai.
Netrukus Michael įžengė į mano kambarį, o aš kaip mažas vaikas apsiverkiau.
- Jeeeeeezus Christ, kaip aš tavęs pasiilgau! – apsikabino mane.
- Nemeluok, gi abu žinom, kad aš tavęs labiau. – nusijuokiau pro ašaras.
- Svarbu tu čia. Tikiuosi ilgam? – nostalgiškai paklausė.
- Ne, neužtruksiu. Tai tik atostogos atsikvėpti nuo darbų. – pažvelgiau į grindis.
- Beširdė. – pavartė akis ir nusijuokė.
- Pasinaudokim sugrįžtuvių proga ir lekiam visi į miestą. – pasiūlė May.
- Gal eikit jus abu, aš tikrai šiandien pavargus. Ilgas skrydis, laiko zonos...
- Nu jau, nu jau. Einam tik. Ramiai pasedėsim, papasakosi apie savo gyvenimą. – zyzė May.
- Ir nesijaudink, Ashton šį vakarą užsiemęs, nesutiksim jo niekur. – ramino Michael.
- Duokit man 5 minutes. – atsidusau ir išvariau juos iš savo kambario.
Pravėriau spintos duris ir išsitraukiau savo mėgstamiausius drabužius – juodus džinsus, baltą palaidinę ir oversize megztuką. Pasileidau plaukus ir užsimoviau kerzus.
- Aš jau. Kaip atrodau? – pasimaiviau prieš du balandėlius.
- Jeigu bučiau Ashton, mesčiau viską ir dabar pat nusitempčiau tave į viešbučio kambarį. Atsiimčiau už tuos kelis metus.– nepagalvojęs leptelėjo Mike.
- EI, NEI SARMATOS NEI GĖDOS PAS TAVE. – trenkė jam per pakaušį May.
- Atsiprašau, tiesiog sakau ką manau. Jis pats didžiausias debilas. – nesusipatoginęs nusijuokė.
- Atrodai puikiai, tikrai. O dabar einam, kol dar nepersigalvojai. – šyptelėjo sesuo.
Išsiruošėm ir nuvažiavom į seniai pamėgtą kavinukę. Michael džentelmeniškai atidarė mums duris. Tokį vėlų vakarą žmonių beveik nebuvo, todėl išsirinkome geriausią staliuką prie milžiniško lango, pro kurį matėsi nuostabi miesto panorama. Netrukus užsisakėme savo tradicinio maisto – picos.
- Ali, pasakok, kaip laikaisi? Praėjo 3 metai. – pradėjo pokalbį Mike.
- Visai gerai, nusipirkau butą, turiu mėgstamą darbą.
- Nemeluok į akis, pažįstu tave kaip nuluptą. Mes gi geriausi draugai, gali pasakoti atvirai.
- Mike, patikėk, viskas, kas turėjo spalvas, tapo pilka. Visur mačiau jį: gatvėse, kitų žmonių akyse, mintyse, sapnuose. Žinoma, ir plakatuose. – sarkastiškai šyptelėjau. – Tas turbūt ir buvo skaudžiausia, nes kiekvienas plakatas primindavo man priežastį.
- Buvai kažką susiradusi?
- Ne. Kito man nereikėjo. Aš bandžiau gyti, visas savo jėgas tam atidaviau. Bet pats žinai, kokia buvo mūsų meilė.
- Tikrai taip, jūs buvot tikra legenda. Visi laukėm išsižioję jūsų vestuvių ir tuzino vaikų. – nuo tokių jo žodžių akyse pradėjo kauptis ašaros. Ligi šiol pamenu, kaip Ashton mama tirpdavo iš laimės pamačius mudu. Skaičiavo dienas iki mūsų vestuvių ir neapsakomai laukė anūkų.
- Ali, aš nenorėjau. – suėmė mano ranką Michael.
- Viskas gerai, tiesiog sužadinai šiltus prisiminimus. – nusišluoščiau ašarą išdavikę ir nusišypsojau.
Staiga May pradėjo kosėti, išsprogdinus akis nerangiai dairėsi ir mindė Mike koją. Kažką abu susišnabždėjo.
- Ali, gali mane palydėti į tualetą? – dirbtinai išsišiepė Megan.
- Galiu. – stojausi ir ant žemės nukrito telefonas. Pasilenkiau jo pakelti ir tuo metu išgirdau iki skausmo pažįstamą vyrišką juoką. Pakėliau akis ir išvydau Ashton. Jis irgi pažvelgė į mano pusę. Abu sustingom. Nieko kito nemačiau, tik jo nustebusį žvilgsnį ir persikreipusį veidą. Jaučiau kaip lėtėja mano kvėpavimas.
- Ei, Ashton, ką tau užsakyti? – mano koncentruotą žvilgsnį nutraukė jo sužadėtinės klausimas. Tik tuomet pamačiau, kad jis laiko ją už rankos. Iš tolo blizgėjo merginos žiedas.
- Man jau metas. – pasakiau ir pasiėmiau rankinuką.
- Parvešiu. – stojosi Michael.
- Nereikia, susistabdysiu taxi. – sparčiai eidama link durų atsakiau. Eidama žiūrėjau į vaikiną, kurį mylėjau. Ashton taip pat nesugebėjo atitraukti žvilgsnio nuo manęs. Akimirką pasijaučiau, jog nieko aplink nėra, tik mudu du. Bet ateina metas, ir tenka grįžti į realybę. Išėjau iš kavinės ir vis dar žiūrėdama jam į akis, lėtai uždariau stiklines duris.
Australijoje vakarais labai greitai atvėsta. Kai išėjau, jau buvo pakilęs vėjas, jautėsi vėsa. Toks oras prilygo mano vidinei būsenai, vienatvei – kurią jutau tuos metus. Ir dar, lyg tyčia, pro šalį nevažiavo nė vienas taxi.
- Nežinojau, kad grįžai. – paskubomis išėjo iš kavinės Ashton.
- Ir neturėjai sužinoti. – neatsigręždama atsakiau. – Nesijaudink, ilgai neužsibūsiu. – stengiausi kuo šaltesniu tonu atsakyti.
- Ali... – norėjo kažko klausti, tačiau mano laimei, atvažiavo taxi. Susistabdžiau ir prieš įsėsdama atsisukau į Ashton. Paklausiau klausimo, kuris nuo pat pradžių man nedavė ramybės.
- Sakyk, Ashton, kaip tu paleidai mus taip lengvai?