Prašau... grįžk ||NH||

Pirmoji dalis

Dėkoju savo geriausiai draugei, kurios buvau įkvėpta pradėti rašyti tai.

***
"- Mažuti. Turiu tau liūdną žinią -Mergina tyliai tarė. Vaikinas nustojo valgyti ir atsisuko į ją su smalsiomis akimis.
- Aš išsikraustau. Visam laikui. "
***

Niall galvoje vis kirbėjo Emos pasakyti žodžiai jam. Tą dieną jo širdis dužo it stiklas iškritęs iš rankų ant šaltų betoninių grindų.  Su tuo nepakeliamu skausmu padėjo jam tvarkytis tik viltis, kad jo Ema sugrįš, pažvelgs jam vėl į akis, vėl jį apkabins, vėl savo lūpomis palies jo lūpas. Jis vis dar naiviai tikėjo, kad pajus jos šilumą šalia savęs. Laiškų rašymas jai, buvo tarsi prisitaikymo mechanizmas užliepsnojantis tą viltį jo širdyje. Blondinas, kaip ir kiekvieną dieną, drebančiomis rankomis išsitraukė baltą popieriaus lapą ir mėlyną rašiklį, bei mažomis raidytėmis pradėjo raityti skausmu perpildytus žodžius.

Ema,
Nežinau kur tu, nežinau kaip tu jautiesi, nežinau ar tebeprisimeni mane ir ar ilgiesi manęs bei tų nuostabių, šypseną sukeliančių akimirkų. Ta nežinomybė kankina, žinai? Nesupratau ar aš ką nors padariau? Ar aš tave įskaudinau, sužeidžiau ar užgavau? Kodėl pabėgai nuo manęs ir nepasakei kodėl? Kodėl palikai mane vieną su spėliojimų ir klausimų begalybe galvoje? Atsimeni 'amžinai' tiesa? Atsimeni visus tuos ' myliu tave'. Ar tai tik buvo nieko verti žodžiai? Ar jie tau reiškė kažką? Ką aš čia šneku, žinau, kad reiškė, bet tuomet kodėl tu išėjai? Atrodo tai lyg baisus košmaras iš kurio pabusiu sau įžnybęs. Jeigu tikrai sau dabar įsižnybsiu galbūt atsibusiu šalia tavęs suprasdamas, kad tai tik sapnas?
Mažyte... viskas ko dabar noriu tik apkabinti tave bent paskutinį kartą. Pajusti tavo lūpas, pamatyti spindinčias tavo akis. Noriu bent dar kartą tave pamatyti.  Ar tiek daug prašau? Nors iš tolo akies krašteliu pamatyti tave, užuosti vėjo nešamą tavo kvepalų kvapą. Kodėl net atsisveikinti nenorėjai ir palikai mane stovėti gatvėje nueidama? Ar prisimeni, kaip mes susipažinom? Aš prisimenu. Susipažinom toje gatvėje kur ir išsiskyrėm. Tada dar mes buvom paaugliai neseniai sulaukę šešiolikos, atrodė dar visas gyvenimas prieš akis. Tada išvydęs tave supratau, kad visą savo gyvenimą noriu skirti tau. Bet tu išėjai. Palikai mane stovėti nieko nesupratusį, sugniuždytą, sudužusia širdimi.
Žinau, kad negausi šio laiško, aš net nežinau kur tu, bet aš tikiu, kad tu jauti, kad ilgiuosi tavęs, tikiu, kad dar sugrįši.
Prašau... sugrįšk,
Niall.