Susapnuok

Pirmas skyrius

Neabejoju, kad beveik visi žmonės Žemėje yra sapnavę, kad krenta. Tiesiog krenta, ir tiek. Kada tėkšis – nemato, bet jaučia. Ir kai galiausiai pasiekia dugną tos duobės, į kurią krito, jie pabunda.

Ir aš krentu. Krentu, o aplink mane – rodos, purvini, gal net kruvini debesys. Dangus, kitaip, nei įprastai – raudonas, it šviežias sumušimas. Aš vis dar su tais pačiais drabužiais, su kuriais užmigau – baltais marškinėliais, beplevesuojančiais it fėjos sparnai man apie pilvą, bei tamsiai mėlynais, pusę šlaunų dengiančiais apatiniais. Krentu nugara į žemę, kuri, esu tikras, sulyg kiekviena sekunde artėja. Tik aš jos nejaučiu. Pirmą kartą kritimo sapne nejaučiu, kaip artėja staigus pabudimas.

"Tai turbūt dėl aukštos temperatūros, su kuria užmigau," – pagalvojau. Ir tada susigriebiau – kiek dar kartų aš esu sapne ką nors savavališkai pagalvojęs? Nė karto.

Vis dar kritau. Jaučiausi taip, lyg už savęs palikčiau didelių klaustukų taką, kuriuo būtų galima mane atsekti – tiek daug klausimų kirbėjo mano miegančioje galvoje.

Ir tada smūgio jėga iš plaučių išmušė visą orą, kurį spėjau įkvėpti bekrisdamas. Aš pasiekiau žemę. Trenkiausi į ją su tokia galia, kad išmušiau gal dviejų metrų gilumo kraterį. Bet, dievaži, net tada nepabudau. Tiesiog gulėjau ant nugaros iš asfalto išmuštoje duobėje ir gaudžiau orą it į krantą išmesta žuvis. Po kurio laiko šiek tiek atsigavau, ir, šiaip ne taip, atsistojau. Buvau vidury gatvės, akivaizdžiai didelio miesto centre – aplink buvo matyti visokiausio plauko dangoraičiai, kažkas, kas buvo panašu į man visiškai nepažįstamų įmonių prekybos centrus, ir biurų pastatai. Pastatas, buvęs arčiausiai manęs, atrodė būtent toks – pilnas ofisų ir prabangių technologijų. Tačiau kažkas šitame mieste buvo ne taip... visiškai ne taip.

Tvyrojo absoliuti tyla. Aš, žmogus, ką tik išmušiau didžiulį kraterį vidury gatvės, bet niekas nepribėgo, nebuvo girdėti garsų, skleidžiamų automobilių, anei kitų žmonių šurmulio.

Ir tada pasigirdo garsas. Dūžtančio stiklo. Jį sekė šūviai. Apsidairęs, pastebėjau šviežiai išsprogdintą langą tame pačiame pastate trečiam aukšte ir pamačiau, kaip pro jį, o po to – per raudono dangaus foną, skrieja susirietusi į kamuoliuką figūra ilgais plaukais – juos geriausiai spėjau pamatyti, mat jie dramatiškai plevėsavo it kokia vėliava.

Figūra stebėtinai sėkmingai kulversčiu nusileido vos per penkis metrus nuo mano kraterio (o, taip, aš jį savinuosi. Šiaip ar taip, tai aš jį išmušiau), ir, iš karto pašokusi, pasileido bėgti link manęs. Aš, visiškai nieko nesuvokdamas, tiesiog stypsojau vidury savo duobės, ir dėbsojau į ją. Taip, ją – dabar jau gerai mačiau, kad tai mergina: basa, mūvinti tik vos šlaunų viršų slepiančius, kamufliažiniais raštais išmargintus šortukus bei baltus, nė bambos nedengiančius marškinėlius su raudonu užrašu ant krųtinės. Į aukštą arklio uodegą surišti prietemoje atrodantys labai šviesūs plaukai šokčiojo sulig kiekvienu jos žingsniu, kuris vis priartindavo ją prie manęs.

It užhipnotizuotas stebeilyjausi į ją... tol, kol, pasiekusi mane, ji gerai atsivedėjusi kumščiu žiebė man į nosį. Apakintas nuostabos ir, tiesą sakant, visai nemenko skausmo – kas sakė, kad merginos negali muštis? – plojausi sėdimąja atgal į savo asmeninį kraterį. Na, o mergina, kuri taip šauniai užvažiavo man per marmūzę, viena koja tvirtai prispaudė mane prie žemės, ir, nepaisant mano muistymosi, vis dar užtikrintai stovėdama ant žemės, iš ant kitos kojos diržais pritvirtinto dėklo, kurio prieš tai nepastebėjau, išsitraukė šautuvą – tikrą šautuvą, aš nė kiek nejuokauju – ir, žaibiškai užtaisusi, nukreipė man į galvą.

Iš karto sustingau. Nors gyvenime nebuvau matęs tikro ginklo, buvau prisižiūrėjęs užtektinai filmų, kad žinočiau, kas būna tokiose situačijose, kai prispaustasis pernelyg spurda.

- Kas tu toks? – sušnypštė mergina. Mačiau, kaip jos akys, karts nuo karto grįžtančios prie manęs, laksto gatve, galimai ieškodamos bet kokių pavojų. Jos laukai, kurie, kaip pamačiau iš arčiau, buvo balti kaip žvaigždės naktiniame žiemos danguje, buvo vos vos plevenami švelnaus vėjelio.

- Kas?! – man neatsakius, jau gan garsiai pakartojo. Mačiau, kaip jos smilius prisilietė prie gaiduko, ir, persigandęs dėl savo gyvybės – sapnas atrodė pernelyg tikroviškas, kad to nedaryčiau – sucypiau:

- Adomas! Mano vardas Adomas! Tik, prašau, nežudyk manęs! – Išgirdus mano balsą, merginos antakiai pakilo, ir jos akys įsistebeilyjo į mane – nebesidairė aplinkui.

- Vaje, tik neapsiderk iš siaubo, cypliau...

Išsprogdinau akis.

- Ir ką gi toks bailus padaras kaip tu – nedrįstu sakyti žmogus, nes nesu tikra, kad taip įmanoma cypti – veikia čia? Kaip mane radai? Ar mane sekei? Ar šnipinėji kitiems? – pasijutau apibertas klausimų kruša.

- Dievaži, ne! Aš ką tik čia atsiradau, tiesiogine žodžio prasme nudribau iš dangaus, net kraterį išmušiau!

- Nustok cypti kaip pelė, prišauksi ką nors blogiau, nei aš, ir tada abiems bus riesta... Ką turi omeny, nudribai iš dangaus? – Šviesiaplaukė apsidairė. Žvilgsniu įvertinusi mano istoriją ir palyginusi su aplinka, ji tiesiog... paleido mane. Ginklą vis dar laikė tvirtai sugniaužusi, bet akivaizdžiai nebeketino jo naudoti prieš mane.

- Nudribai iš dangaus, sakai? – sumurmėjo po nosim, vėl akimis skanuodama aplinką.

Ir tada nuskambėjo klyksmas. Ne mažos mergaitės, ne moters ir net ne vyro klyksmas – tai buvo žvėries klyksmas. Galima sakyti, medžioklės šūkis. Jį išgirdus, kiekvienas mano kūno instinktas ėmė šaukti, kad bėgčiau, kad slėpčiausi...

Mergina nusikeikė. Ji, žaibiškai pasilenkusi, čiupo man už rankos, pastatė ant kojų, ir, dar manęs nepaleidusi, pasileido bėgti. Aš, neturėdamas kito pasirinkimo, o ir nelabai norėdamas pasilikti, nusekiau ją.

Mums už nugaros klyksmų vis daugėjo. Ir jie netilo, mums bebėgant – kaip tik apvirkščiai, jie stiprėjo ir artėjo. Kad nereikėtu bėgti iš esmės atviru lauku, mergina, kurios vardo vis dar nežinojau, nusitempė mane į tamsų, siaurą bei purviną skersgatvį, kuriame buvo laikomi šiukšlių konteineriai. Virš mūsų, pritvirtinti pri abipus stūksančių pastatų, buvo senos, aprudijusios geležinės laiptų aikštelės. Gaila, bet norint pasiekti apatinę, reikia gebėti pašokti bent pusantro metro į orą.

Šviesiaplaukė paleido mano ranką, ir, atsitrakusi prie kairės sienos, tiesiog pradėjo bėgti link dešiniosios. Sutrikęs spoksojau į šį veiskmą. Ką, po galais, ji daro?

O "ji" , likus pusei metro iki sienos, šoko į orą, dešiniaja koja atsispyrė, ir, pakilusi į dviejų metrų aukštį, sėkmingai sugriebė laiptų aikštelės kraštą, prisitraukė, ir užsiropštė.

Kas ji tokia? Iš kur, po šimts, ji taip moka? Nuo kokio velnio mes bėgam? Ir kas apskritai, po galais, čia vyksta? Visiškai ir galutinai šokiruotas, spoksojau į ją.

O ji spoksojo už manęs. Greitai apsisukau ir pamačiau...

Na, bent jau į vieną klausimą atsakyta.

Mus vijosi cerberiai. Ir dabar vienas jų stypsojo skersgatvio gale, vos už dvidešimties metrų nuo manęs, ir, ketindamas pulti, šiepė iltis.