Pozityvas

Istorija prasidėjo nuo to, kaip jos veikėja gavo facebooko žinutę, nieko ypatingo, paprasta gyvenimo situacija. Kas rašo? Ogi žurnalistas.

Šiai veikėjai būna, kartais vis parašo žurnalistai ar visuomeninkai visokie, ir klausia, ar ji sutiktų papasakoti "savo istoriją" plačiam skaitytojų ir klausytojų ratui. Šįkart ne išimtis.

Ji pajuto adrenalino antplūdį, kumščiai tiesiog patys susigniaužė. Fiziologinė reakcija neaišku į ką. Kaip negražu, laimei, žmogus kitoj ekrano pusėj to nemato.
Kokią istoriją, paklausė ji, nuoširdžiai nesuprasdama, ką tas žmogus turi omenyje. Kas, pagal jį, yra "jos istorija"?

Na, savo istoriją, sėkmės istoriją, tęsė žurnalistas.

Veikėja dar labiau nieko nesuprato. Na sėkmės istoriją, tai akivaizdžiai ne tą, kurią prisiminus ji galėjo atsidurti priėmimo skyriuje su PTSD ir ūmiom autoimuninėm reakcijom. Veikėja lengviau atsikvėpė. O ką tada? Kokią sėkmės istoriją, jūs gal kažką supainiojote?

Savo sėkmės istoriją. Pasirodo, jis jau seniai "ją skaito" ir galvoja, kad ji esanti labai "sėkminga moteris", ir "jos istorija" yra įkvepianti.

Apie ką ta sėkmės istorija, paklausė veikėja tiesiai šviesiai.

Apie tai, kaip sugebėjote nepasiduoti. Nepaisant visko, laikėtės puikiai, atsilaikėte prieš... visokias neteisybes.

Veikėjai atrodė, jog toks šio žurnalisto požiūris yra neteisybė, prieš kurią ji nesugeba atsilaikyti.

Kam nepasiduoti? Kas tas "viskas", kurio nepaisant laikiausi puikiai, ir kas yra tos "visokios neteisybės" ?

...
Nebijokit, mes būtinai parodysime jums prieš publikuodami, jūs galėsite pataisyti, kas netiks. Tiesiog... na žinote, pasaulyje labai daug negatyvo, žmonėms reikia įkvėpimo.

Veikėja jautėsi kaip vienas iš tų pasaulinio negatyvo šaltinių, nes negražu taip negatyviai jaustis apie kitus žmones, kaip ji dabar jautėsi. Kaip galima jaustis išnaudojamu, nepripažįstamu ir objektifikuojamu, bendraujant su žurnalistu, kuris nori tik skleisti pozityvą ir įkvėpti žmones su survivor stories? Ir ant nieko negalėjo pykti, nes niekas nenori nieko blogo, nebent pati ant savęs, kad sudarė kitiems įspūdį žmogaus, su kuriuo bendraujama šitaip.

Tai ką manote?

Veikėja manė, kad jis nesupranta, apie ką kalba ir ko pats nori. Gal egzistuoja koks žmonių, įvardintų kaip "survivors", sąrašas, kuriuo dalijamasi tarp žurnalistų, ir šis žurnalistas pasižymėjo jos pavardę, bet netyčia užmiršo jos istoriją, dėl to bando išsisukti kalbėdamas apie stiprybę ir nepasidavimą. Ji norėjo, kad būtent taip ir būtų. Tas, kuris nežino, yra geriau už tą, kuris tariasi žinantis.

Ji paliko žurnalistą laukti kitame gale ir nuėjo išsivirti arbatos.

Pabandė nusiraminti, tačiau raumenys vis dar buvo įsitempę, širdis plakė greitai. Į sąmonę sugrįžo seniai išstumti prisiminimai apie jos paskutinius bendradarbiavimus su žurnalistais, kartu su savim atsinešdami pyktį ir gėdą. Negražu pykti, nes niekas neturėjo blogų intencijų, ji galėjo pykti tik ant savęs, kad sutiko. Tai buvo taip negerai. Vokiečiai turi žodį "peinlich", maždaug net iki skausmo negerai, nepasisekė. Ji turėjo pasikliauti savo nuojauta. Tie seni įvykiai, po kurių ji tapo žurnalistams įdomiu objektu, padovanojo jai vieną keistą savybę - ji tapo ypač jautri išnaudojimui ir objektifikacijai, net ne proto, o instinktų lygmenyje, jos organizmas pats atpažindavo menkiausią šių dalykų pėdsaką ir reaguodavo dideliu adrenalino pliūpsniu. Jos protas tą vertino neigiamai - negražu taip jaustis apie kitus žmones, jie juk neturi blogų intencijų. Tada žurnalistai jai siūlė viešumą, galimybę pasakyti tai, kas jai svarbu, pasiekti auditoriją. Jos nuojauta, jos instinktai sakė ką kita, bet ji neklausė, juk ji protingas žmogus, žino, ką daro, rezultatas priklausys ir nuo jos. Kai pamatė galutinį rezultatą, norėjosi skradžiai žemę prasmegti. Ar kas negerai, yra klaidų, ką pakeisti, klausė žurnalistai tada. Ne, formaliai klaidų nebuvo. Buvo tik tas jausmas, kad ji buvo praleista pro žurnalisto pasaulėžiūros mėsmalę, ten pridėta jo mėgstamų prieskonių ir kitų ingredientų, viskas perkošta, išgraibyti visi aštrūs kaulai ir sprangios dalys, ir paruoštas lengvai vartojamas produktas, pavadintas jos istorija, bet realiai turintis mažai ką bendra su ja pačia. Žurnalistai atsiuntė jai asmeninę kopiją, kurią ji nukišo į giliausią stalčių.

Veikėja suprato, kad arbatos nepakaks. Pasiėmė porą alaus.

Visgi tai nebuvo baisiausia istorija apie žurnalistus. Baisiausia buvo ta, kurioje ji net nesutiko dalyvauti. Čia priešingai, iš jos norėjo ne lengvai vartojamo produkto, o kažko, kas nevalgoma, nepraryjama, kuo užspringstama, norėjo tamsios, baisios istorijos apie prievartą, kankinimus ir abuse, kuo blogiau, tuo geriau. Tikslas buvo kone politinis, maždaug, nuversti žmones, kurie nevykdė savo pareigų. Nebijok, skaudės tik kol pasakosi, ir juk reikia pasiaukoti dėl kilnaus tikslo, viliojo žurnalistai tada. Galiausiai išsitraukė stipriausią ginklą - jei nekalbėsi, niekas nepasikeis, tai nutiks kitiems, ir tu būsi dėl to kalta. Po to veikėja atsidūrė priėmimo skyriuje su įtariamu encefalitu, ir jai buvo keista, nes ji suprato, kad iš tiesų tai tik psichologinė trauma, ir jai buvo gėda, kad neatsilaikė, pasidavė, leidosi taip paveikiama.

Po to ji griežtai užsibrėžė ribas - daugiau jokių žurnalistų, netikėti jų pasiūlymais ir pažadais, nesileisti į provokacijas, į derybas, tiesiog NE.

Ji grįžo prie kompiuterio, kur jos laukė žurnalistas.

Ji turėtų atsakyti jam tiesiog ne. Ji nesutinkanti ir tiek. Bet ėmė pasiutimas. Ką jis sau galvoja, kokią dar sėkmės istoriją jis turi omenyje?

Ji mandagiai paprašė žurnalisto patikslinti, na žinote, ji negali sutikti arba atsisakyti, kol nežino, apie ką bus viskas.

Apie tai, na, kaip gyvenote... su tuo. Kaip pasiekėte visko. Iš tiesų nelabai svarbu, ką pasakosite, galite pasakoti bet ką, na žinote, žmonėms reikia tiesiog pozityvo. Pavyzdžio žmogaus, kuris įkvepia.

Aha! Su kuo?

Na, ji pati galėsianti pasakoti tik tiek, kiek norėsianti. Jis tik "skaitantis ją" ne vienerius metus ir laikantis ją vienu labiausiai įkvepiančių žmonių, be to, ji labai praturtinanti viešą erdvę savo kitokiu požiūriu į pasaulį.

Šlykštus kairysis hipsteris, jis turbūt niekada nesupras, kodėl buvo užblokuotas už "kitokį požiūrį į pasaulį", jo aplinkoje tai didžiausias komplimentas. Ir įdomu, pro kokio kreivumo filtrą jis ten skaitė ją. Gerai, kad daugiau nebeskaitys.

Ji susimąstė, ką daro ne taip, kad vis kartoja tą patį scenarijų. Bijo objektifikacijos, tačiau savo kažkokiu nesąmoningu elgesiu pritraukia tokius žmones, norinčius ją objektifikuoti, žiūrinčius į ją kaip į "kitą" ir panašiais būdais nukertančius ją tiesiai į skausmingas vietas. Aukos vaidmuo?
Ji nusprendė apie tai negalvoti. Šitą žurnalistėlį pamirš. Va, eis dabar pasiimti trečią alaus. Bus ramybė. Iki kito karto.