Auklė

37. Arial

-Turi eglutę? - Sebastianas paklausė ir padėjo krepšius ant spintelės virtuvėje.

-Taip, ji sandėliuke, nori papuošt? - šyptelėjau ir ėmiausi kraustyti krepšius.

Sebastianas linktelėjo kaip mažas vaikas.
-jūs eikit paieškokit jos, o aš užvirsiu arbatinį ir ateisiu, - išdėščiau ir draugai paklusniai nuėjo į sandėliuką ieškoti eglutės.

-Negaliu patikėt, kad jūs tokie kvaili, - nusijuokiau. -Kaip galima nerasti eglutės tokiame mažame sandėliuke? - pabrėžiau žodį eglutės.

-Mažame? Jis didesnis už mano virtuvę! - šūktelėjo Gabi ir aš nusijuokusi iš spintos apačios ištraukiau palyginti nedidelę eglutę, pernai šiuose namuose ją puošėme kartu su Odeta.

Pasiilgstu savo sesers, nors pati ją išgrūdau iš šių namų atgal pas Niall. Na bent jau dabar mes turime pinigų ir galime sau leisti daug daugiau. Kartais galvoju, jog aš tokia kalė, stengsiuos nebūti tokia, nes sesers man ištikrųjų trūksta.

Atsigavau iš savo minčių ir grįžau pas draugus:

-Nepuoškim šios.

-Kodėl? - Gabi patraukė savo dėmesį nuo eglės į mane.

-Noriu tikros, - nusijuokiau - nusipirksiu tikrą ir tik tada ją puošiu.

-Tu kartais taip užknisi - atsiduso Sebas ir pradėjo žaisliukus dėti atgal į dėžę.

Po keleto dienų

Mokykloje einasi gan ramiai, iš dalies tas pats kaip visada. Didelė dalis mokinių iš mano mokyklos nebuvo perklausose, todėl dar niekas nesišnabžda apie patekusius ir dalyvavusius. Iš mūsų mokyklos dalyvavo tik aš ir Aiden. Abu patekome. Jau poryt visa šalis pamatys tą laidą per televizorius.

'

Nervingai stebiu savo anglų kalbos mokytoją. Nekenčiu jos iš visos širdies. Ne vien dėl to, kad ji Aiden teta ir visada kelia jam pažymius. Net ne dėl to, kad ji yra tikra rakštis subinėj kaip ir jos krikšto sūnelis. Labiausiai jos nekenčiu, nes ji nuoširdžiai manęs nemėgsta. Nekenčiu visų mokytojų kurie manęs nemėgsta.

-Nežiūrėk į ją taip, - man į šoną pieštuku baksteli Ana.

-Negaliu, noriu nužudyti ją žvilgsniu, - sumurmu atsisukus į bendraklasę sėdinčią šalia ir vėl sukaupiu žvilgsnį į mokytoją, kuri aiškina apie laikus. Įkišu ranką į kišenę norėdama paimti telefoną ir pažiūrėti kiek dar liko ištverti iki šios varginančios pamokos galo kai mano telefonas staiga ima skambėti ir visi klasėje esantys bukapročiai, tarp jų ir mokytoja, atsisuka į mane.

Metu į juos piktą žvilgsnį ir pasiėmusi telefoną paklausiu mokytojos:

-Ar galiu atsiliepti? Tai svarbu - sumetu, nors net nemačiau kas skambina.

-Džiaukis, kad lengva tema, išleidžiu, kitaip neleisčiau tau praleisti nei minutėlės pamokos - iškošia pro sukastus dantis.
Argi aš melavau?

Skubiai atsistoju iš suolo ir keliais žingsniais pasiekiu duris, išeinu į koridorių ir atsiliepiu į skambutį.

-Labas Ariel, sveikinu patekus į mano komandą - pažinau Geraldo balsą.

-Labas, šaunu. Kada prasidės repeticijos? - neturiu laiko daug seilėtis, nes ta rakštis tuoj išlys iš kabineto ir atiims mano telefoną.

-Rytoj 12 valandą arenoje, aptarsime sekmadienį vykstančio pasirodymo detales, dainą - pakalba ir atsisveikinę baigėm pokalbį.

Rytoj yra trečiadienis, teks praleisti pamokas.