Catch and Hold Me (Z.M.)

49 dalis

Pakėliau galvą tik tam, kad galėčiau pažvelgti į jo nuostabias gilias akis. Mūsų žvilgsniai tarsi susirakino. Ši akimirka atrodė lyg užburta, tokia tyra ir tobula. Pripažinsiu, norėjau čia ir dabar užstrigti amžinai... Tuomet Z viską dar labiau pagražino kiek pasilenkdamas ir sujungdamas mūsų lūpas.

Atrodo, švelnūs prisilietimai ir malonūs bučiniai buvo tai, ko mums visą šį bėgimo laikotarpį taip trūko. Abu atsidavėme šiai akimirkai... Ir po kurio laiko tiesiog gulėjome vienas kito glėbyje.

×××××

(Imagine Dragons - Nothing Left To Say / Rocks)

Netrukus iš romantikos sugrįžome į realybę. O lauke po truputį temo.
- Meile, - Zayn kreipėsi į mane.
Palenkiau galvą žemyn, kad pažvelgčiau į jį. Aš sėdėjau ant sofos, o Z gulėjo galvą padėjęs man ant kelių, taigi galėjau švelniai taršyti jo plaukus.
- Pabūsi viena keletui minučių? - paklausė nenutraukdamas akių kontakto.
- Kodėl viena? - sutrikau.
- Aš trumpam išeisiu, bet greitai grįšiu, - tarė.
- Na, jei tikrai būtina... - linktelėjau.
Abu pakilome iš vietos, palydėjau Zayn prie durų.
- Niekam neatidaryk durų, aš pasibelsiu, kai grįšiu, - apsirengė striukę, mat lauke išties vėsu.
- Gerai, myliu tave, - tariau išleisdama jį pro duris.
- Ir aš tave myliu, meile.
Mylimasis išėjo, tad likau viena. Tačiau nepraėjus ilgam laiko tarpui nuo Z išėjimo ir man nespėjus toli atsitraukti nuo durų, išgirdau beldimą. Mintyse nusijuokiau, nes pamaniau, kad Zayn ką nors paliko. Tad atidariau duris ir akimirksniu to pasigailėjau...
Manau, mano veidas išbalo tarsi būčiau pamačiusi šmėklą. Nors ir negalėčiau teigti, kad taip nebuvo.
Norėjau užtrenkti duris prieš nosį, tačiau jis sulaikė mane dar prieš spėjant ką nors padaryti. Ėmiau trauktis atgalios.
- Juk... Juk nužudžiau tave... - mano balsas strigo.
Sekundėlę net pagalvojau, kad tai ir vėl košmaras, tačiau šis vyko realybėje, čia ir dabar. Kokie mes buvome kvaili galvodami, kad sugebėsime nuo visko pabėgti. Nereikėjo čia sustoti.
- Tai tu žudikė? - balsas skambėjo kaip Zac.
- O tu tikras? - vos sugebėjau ištarti.
Kūną užvaldė panika ir baimė.
Jis nusijuokė.
- Manai stovėčiau čia, jei nebūčiau tikras? - pasišaipė.
- Tavęs nėra. Mačiau kaip mirei, - jaučiausi sumišusi.
- Ar esi tuo tikra? - kilstelėjo antakį, artėdamas prie manęs.
- Neknisk man proto! - susiėmiau už galvos, vis dar žengdama žingsnius atbula.
- Nėra kur bėgti, žudike. Niekas tavęs nebeišgelbės... - jis priartėjo taip staiga ir pargriovė mane ant grindų apžergdamas liemenį.
- Paleisk mane! - rėkiau ir spyriojausi, kuomet jis čiupo mano riešus ir prispaudė virš galvos.
- Leisk atskleisti tau paslaptį, - sukuždėjo priartėjęs prie kaklo.
Akimirkai sustingau. Nejau tai viskas? Šis šunsnukis iš tiesų gaus tai ko nori?
- Nesu Zac, - ištarė pažvelgęs man į akis.
- Nesąmonė... Esi lygiai toks pat kaip Zac. Kas tu? - buvau šokiruota.
- Joe - brolis dvynys, apie kurį Zac niekada neprasitarė, - šyptelėjo. - Tačiau tu teisi, aš toks kaip jis. Juk mes broliai ir viską žinome vienas apie kitą. Štai kodėl tu sumokėsi už jo gyvybę...
- Ne! Paleisk mane! - muisčiausi.
Atrodo, tarsi mano košmarai dabar virsta realybe. Tik manau nebesugebėsiu dar kartą iškęsti to, ką jau iškenčiau su Zac. Dievaži, kur tu užtrukai, Z?
Joe suėmė mano riešus į vieną delną, o laisva ranka prasagstė mano marškinius. Šunsnukis.
- Padarysiu tai, ko Zac nepavyko. Įvykdysiu jo planą ir tu nieko nepakeisi, - ranka perbraukė per apnuogintą odos plotą.
Mane nukrėtė šiurpas. Privalau priešintis, negaliu leisti istorijai kartotis ir galiausiai išsipildyti.
- Atstok nuo manęs! - spyriau jam, kuomet jis šiek tiek pakilo virš manęs.
Joe nusirito nuo manęs, aimanuodamas iš skausmo. Pasinaudojau šia proga ir puoliau stotis bei bėgti. Tačiau tas tipas sugavo mano koją ir aš vėl parkritau. Jis tempė mane link savęs, tačiau aš stvėriausi į sofos kampą ir pačiupusi pagalvę mečiau jam į veidą. Tai jį išblaškė ir jis paleido mano koją. Paskubomis pakilau nuo grindų ir išbėgau į lauką, kur mane iš karto sukaustė šaltis, mat nieko neapsivilkau, o marškiniai buvo prasegti.
Akimis apžvelgiau aplinką, kuomet netikėtai vėl buvau sučiupta iš už nugaros. Priešinausi.
- Paleisk mane! - šūkavau, kai jis atsuko mane į save.
- Nori būti išnaudota ir palaidota lauke? Išpildysiu šį norą, vis tiek niekas tavęs negirdės, - kalbėjo paniekinamai.
Sudrebėjau ir užsimerkiau, leidau ašaroms lietis mano skruostais. Nebenorėjau to matyti, norėjau tik nubusti iš šio košmaro.
Staiga pajutau kaip Joe kūnas atplėšiamas nuo manęs. Skubiai atmerkiau akis ir čia pat išvydau Zayn, tiek pat šokiruotą, kiek esu aš.
- Tu? - jis spoksojo į Joe, kuris dabar gulėjo ant pievos.
Šis tik nusijuokė.
- Paklausk savo merginos kas aš esu. Ji mielai paaiškins, - kvaila šypsena nedingo iš jo veido.
Tik dabar pastebėjau rožių puokštę pabirusią ant pievos. Ar to buvo išvykęs Z? Vis dar nesuvokiu, kokia proga?
Mylimasis ketino išmušti tą buką šypseną iš Joe veido, tačiau išgirdome šūvį. Laimei, kulka nieko nekliudė.
- Galvojot, kad būsiu vienas? - pasišaipė.
Zayn gniaužė kumščius, o tada išsitraukė pistoletą. Buvau užmiršusi, kad jis jį turi. Tačiau mane neramino kiek sėbrų turi tas šnusnukis.
- Z, palik jį. Kita kulka gali pataikyti, - nerimavau.
Mylimasis akimirkai pažvelgė į tai, kaip atrodau. Sekundei užmerkė akis ir nutaikė ginklą į Joe.
- Žinojau, kad vis tiek išlysi į dienos šviesą ir negalėsi nekeršyti už brolį, Joe, - jis žvelgė tiesiai į jį.
Akivaizdu, dabar Joe buvo kiek šokiruotas. Pripažinsiu, aš taip pat nustebau. Iš kur Z žino apie Joe?
- Visos paslaptys kada nors išlenda į dieno šviesą, ar ne? - sekundėlei nutilo. - Visgi liksi nežinioje amžinai, Joe. Kaip Zac mirė nuo Amy rankos, taip tu - nuo manosios, - jis ketino nuspausti gaiduką.
- Palauk! - suriko Joe, šįkart girdėjau baimę. - Palik mane, prisiekiu, nebeieškosiu jūsų.
- Melas! Kol gyvas būsi, neduosi mums ramybės!
- Jei mane nušausi, mano žmonės jus suras jums nespėjus iš čia dingti. Jie netoli, - Joe slinkosi atgalios, vis dar būdamas ant žemės.
- Surizikuosim...
Krūptelėjau nuo garso, kai Zayn be jokių jausmų paleido kulką tiesiai į Joe širdį. Jis nuleido ginklą ir apkabino mane, pabučiuodamas į viršugalvį.
- Niekam neleisiu tavęs skriausti, mylimoji, - sušnabždėjo.
Žvelgiau pro Z petį, kuomet išvydau kitus žmones artėjančius link šios vietos.
- Joe buvo teisus, ten tie žmonės, - supanikavau.
Zayn akimirkai atsigręžė atgalios ir tuomet tie žmonės pradėjo šaudyti.
- Bėk, Amy! - suriko Z čiupdamas mano ranką ir pradėdamas bėgti.
Jis dar mėgino šaudyti atsigręždamas atgal ir manau, į keletą iš jų pataikė, tačiau jų buvo ženkliai daugiau nei kulkų.
- Mėšlas! - sumurmėjo Z.
Mes bėgome kiek tik jėgos leido. Jau nebegirdėjome šūvių, bet žmonės artėjo. Tikriausiai taupė kulkas, o ne tuščiai jas šaudė.
Tačiau mus ištiko netikėtumas... Pribėgome šlaito pabaigą ir abu vos nenukritome. Dievaži, kas dabar?
Abu giliai kvėpavome. Zayn žvilgčiojo tai į žmones, tai į vandenyną skardžio apačioje. O aš panikavau labiau nei bet kada anksčiau.
Staiga mylimasis atsisuko į mane ir numetęs tuščią ginklą po kojomis, delnais suėmė mano veidą.
- Tai beprotiška, bet nėra kitos išeities. Žinau kaip tai skamba, tačiau tai bus visko pabaiga ir kartu nauja pradžia kažkur kitur. Niekas mūsų nepersekios, - jis šyptelėjo.
Mačiau sumaištį jo akyse.
- Zayn, ką tu sugalvojai? - paklausiau, savo delnus uždėdama ant jo rankų.
- Pameni kaip susipažinome? - jis žvelgė į mano akis.
- Taip, tu mane išgelbėjai, - prisiminiau savižudybę.
- Padaryčiau tai ir vėl, žinai tai. Bet dabar matau tik vieną išeitį... - jis nutilo ir šyptelėjo. - Ironiška, bet šiandien puiki diena tokiam veiksmui, juk tai diena, kai susipažinome.
Po šių žodžių greitai suvokiau kam buvo skirta ši rizika, poilsis, romantika ir gėlės... Dabar supratau ir apie kokią išeitį jis kalba. Net nepajutau kaip skruostu nusirito ašara, kurią Z greitai nuvalė.
- Neverk, mylimoji. Šįkart tai įveiksime abu. Žinau, kad ne to norėjome, bet tikriausiai taip bus geriausia, - jis šypsojosi.
- Žinai, tai kvailystė. Mes tiesiog užsimušime, - pasakiau faktą.
- Taip arba pasieksime vandenį. Nežinome kas laukia. Visgi ir nesvarbu kas, bent jau būsime kartu, - mąstė pozityviau.
- Abu kartu?
- Abu kartu.
Jis sujungė mūsų lūpas paskutinį kartą ir tuomet tvirtai susikibę už rankų bei sukaupę visą drąsą, mes nušokome nuo uolos...

Pasiliko tik ginklas be kulkų, numestas ant skardžio krašto. Šventinės rožės, pabirusios greta priešo. Ir namuose vis dar rusenantis židinys, lyg laukiantis kada grįš šeimininkai...

PABAIGA.

×××××
Taigi, galiausiai istoriją pabaigiau. Žinau, sakiau užbaigsiu per kelias dalis, bet pagalvojau, kad nieko kitaip jau nesumąstysiu. Žinoma, manau, kai kuriuos toks galas nustebino, nes taip niekas ir nesužinos ar jiems pavyko pasiekti vandenį, o gal tiesiog nukristi. Esmė tame, kad vienu ar kitu būdu, jie vis tiek tapo laisvi... Paliksiu pabaigą kiekvieno fantazijai.
Noriu labai padėkoti visiems skaičiusiems bei komentavusiems šią istoriją iki pat galo, nors ir kokia ilga, nuobodi ar visko perkrauta kartais ji buvo. Labai ačiū jums visiems! Man tai daug reiškia! Ačiū!
Tikiuosi ir toliau liksite ištikimaisiais mano skaitytojais, bet jau kitose istorijose.
Lauksiu jūsų nuomonių apie šią paskutinę dalį bei visą istoriją. Man išties smalsu sužinoti ką manote.
-Nessa