Kas dabar? (BAIGTA)

1 dalis

**Suskamba žadintuvas**

Pramerkiau akis, bet supratus kokia šiandien diena vėl užsimerkiau.
-Ana, kelkis pavėluosi į mokyklą!-sušuko mama iš virtuvės.
„Valio. Naujokė. Visi tik ir trokšta eit į naują mokyklą, spalį, kada jau įpusėją mokslo metai”-sarkastiškai pagalvojau.

Lėtai išsiropščiau iš lovos, perlipau kelias dar neišpakuotas dėžes ir nupėdinau apsiprausti. Kadangi nesidažau, tai nesudarau eilės, dėl ko tėtis su broliu labai skūsdavos.

Apsirengiau paprastai: suplėšyti džinsai, megztinis ir juodi sportbačiai. Ačiū dievui, šitoje mokykloje nebuvo aprangos kodo. Pasižiūrėjus ar viską susidėjau į kuprinę, nusileidau laiptais į virtuvę, pasisveikinau ir atsisveikinau su visais pasiėmiau obuolį ir išbėgau pro duris.

Atėjus į mokyklą, nuėjau į registratūrą.

-Pilnas vardas, pavardė,- net nepažvelgus į mane paklausė moteris už stalo.

-Ana Mari Eltera.-atsakiau.

-Kelintokė?

-Devintokė.

Ji nužvelgė mane pro akinių viršų ir padavė pamokų tvarkaraštį.

Pirma pamoka buvo istorija. Beieškodama kabineto, pasimečiau vaikų minioje, iš kart supratau, kad būsiu pilka pelytė. Tiesiai prieš mane ant palangės sėdėjo grupelė vaikinų, gal trys ar keturi. Jie visi žiūrėjo į pora merginų prie spintelių. Jos dėvėjo trumpus sijonus ir vaipėsi prieš juos. Jie pradėjo švilpauti.

-Mažvaikiai..-tyliai pavartydama akis tariau sau.

Pagaliau radau istorijos kabinetą. Įėjus atsisėdau pačiam gale. Mėgau sėdėt viena, daug ramiau.
Deja planai sėdėt ramiai žlugo. Viens iš tų vaikinų grupelės atsisėdo šalia. Tylėdama, lėtai nužvelgiau jį. Gražus. Tamsiaplaukis. Mėlynomis akimis. Šelmiška šypsena. Atsisukus į lentą, bandžiau daugiau nesiblaškyt ir įsiklausyti į nuobodžias mokytojo sapalionias.

Jaučiau kaip vaikinas neatitraukia akių nuo manęs. Jaučiausi nejaukiai. Įsitempiau kaip styga.

-Nebijok, nesikandžioju gi,-šmaikščiai tarė jis ir pridūrė,- Aš Lukas.

-Ana Mari.-numykiau.

-Gražus vardas.-šyptelėjo jis.

Tylėjau. Ir ką gi man sakyt?

-Tai tu naujokė, Ana?-pasiteiravo jis, nors ir žinojo atsakymą.

-Ir taip aišku.-atkirtau.

-Tik bandau palaikyti pokalbį..-šyptelėjo.

Atsidusau ir bandžiau susikaupti ties mokytojo žodžiais, bet neišėjo..
Atsisukau į Luką. Jis žvelgė tiesiai į mane, buvo gan arti.
„Ką tu darai?! Kvaiša. Nusisuk. Nusisuk.”- kartojau sau mintyse, bet atrodo kad sustingau.

-Baik!-sušukau.
Nereikėjo taip garsiai, nes dėl to mane su Luku paliko po pamokų, už pamokos trukdymą.

Po pamokos jis paėmė mano tvarkaraštį ir pažiūrėjo ar turim bendrų pamokų. Turėjom be istorijos dar kelias: Fizika, literatūra, skaitiniai ir biologija.

-Sėdėsim kartu.-šmaikščiai tarė jis. Ir nuėjo.

Per chemiją susipažinau su Klara. Miela, šviesiaplaukė, pilkšvom akim, žemutė, linksma. Greit susidraugavom, su ja turėjau visas likusias pamokas, kurių nebuvo su Luku. Susitarėm sėdėt kartu.

-Pamokos jau baigės, ko čia slankioji?-pasiteiravo Klara.

-Palikta po pamokų,-atsidusau.