Nakties paslaptys

28

- Nesitikėjau, kad ateisit,- atidaręs duris tarė Vladas.
- Aš irgi nesitikėjau,- sau po nosimi suburbėjo Martynas.
- Neburbėk,- įsikibusi į jo ranką tariau.
- Aš jūsų į vidų nesivesiu, tai šiek tiek palaukit,- greitai tarė Vladas.
Neilgai laukus jis atnešė knygą ir pažvelgęs man į akis parodė, tai ką matė per visą savo ilgą gyvenimą:
Mergina ilgais plaukais žudanti vaikus. Vyras nuplėšiantis galvas šeimai.
Regėjau tuos siaubingus vaizdinius ir jutau, kaip akyse kaupiasi ašaros. Visų tų pabaisų akys buvo vienodos - baltos, kaip sniegas.
- Tikiuosi, kad tu tokia nebūsi,- tyliai tarė Vladas.
- Martynas man neleis,- ramiai atsakiai jam.
- Gerai mums jau laikas, dar tavo mama pastebės, kad tavęs nėra,- paėmė mane už rankos brunetas.
- Ačiū Vladai,- nusišypsojusi tariau.
Užšokusi Martynui ant nugaros, stipriai apsikabinau jo kaklą. Staigiai atsidūrėme mano kambaryje ir nulipau nuo vaikino nugaros.
- Laiminga?- paklausė manęs brunetas.
- Labai,- priėjusi, bei pasistiebusi pabučiavau vampyrą.
Vaikinas paėmęs iš manęs knygą, padėjo ją ant stalo. Jo rankos apsivijo mano liemenį ir užkišęs už palaidinės rankas atsegė mano lėmenėlę, bei atsegęs petnešėles ją ištraukė iš po palaidinės.
- Negalim to daryti,- sušnabždėjau, kai Martynas pagudė mane ant lovos.
- Žinau, bet paliest tavo krutinę galiu,- jis jau siekė mano krutinės, bet aš apsiverčiau ant nugaros.
Vampyras pabučiavo mano kaklą ir atsistojęs tarė:
- Tau reikėtų eiti ruoštis miegui, nes kitaip tavo mama gali įtarti kažką blogo.
- Tu teisus,- išsiridenusi iš lovos priėjau prie jo ir pabučiavau vaikino skruostą.
Nuėjusi prie spintos išsitraukiau savo pižamą, bei apatinius ir patraukiau prie durų, bet mane sustabdė Martyno balsas:
- Aš turiu trumpam išeiti, bet greitai grįšiu.
- Gerai,- nusišypsojusi tariau.
Vaikinui iššokus pro langą ėjau link vonios. Greitai susitvarkiusi grįžau į kambarį ir pačiupusi knygą atsiguliau į lovą. Vos pradėjus ją skaityti supratau, kad tai juodraštinis variantas, nes paraštėse daug pastabų. Po valandos skaitymo šiek tiek atsitraukiau nuo knygos skaitymo ir pamačiau, kad Martynas grįžo.
- Kaip sekasi?- tyliai paklausė jis.
- Neblogai, bet kur tu buvai?- šiek tiek su nerimu balse paklausiau.
- Nesijaudink, aš netoli buvau.
Keista, bet jis nesiartino prie manęs, o jo akys buvo raudonos.
- Martynai, kas yra?- išsigandusi paklausiau.
- Viskas gerai, mažyte, man tiesiog reikėjo eiti, o dabar jau grįžau,- bandė savo žodžiais mane nuraminti vaikinas.
- Bet tavo akys...- bandžiau pasakyti, kad jo akys raudonos, bet jis man neleido pabaigti sakinio.
- Žinau, aš dabar buvau medžioklėje,- prisipažino vampyras.
- Nejaugi...
- Ne, mes žmonių nemedžiojame, buvau miške ir gėriau vilko kraują, tad nesijaudink,- šyptelėjęs tarė jis.
- Bet...
- Aš negaliu dar eiti prie tavęs, nes bijau tave nuskriausti,- paaiškino jis ir man neleido net įsiterpti.
Šiek tiek supykusi išlipau iš lovos ir pradėjau eiti link jo, o vaikinas vis traukėsi atbulas kol atsitrenkė į sieną. Priėjusi pasistiebiau ir pakštelėjau vampyro lūpas. Vos man šiek tiek atsitraukus, Martynas staigiai mane prisitraukė ir įsisiurbė man į lūpas. Jo bučinys darėsi vis reiklesnis, bet vaikinas sustvardė ir atitraukęs savo lūpas padėjo galvą man ant peties.
- Tu, mane vedi iš proto,- sušnabždėjo Martynas.
- Arba pirmą kartą įsimylėjai.
- Manau, tai vienas ir tas pats, bet dabar einam miegoti, kol ko nors nepadarėm,- visdar neatitraukdamas galvos tarė jis.