Prieš tris metus sutikau žmogų, kurį ne iš karto pamilau – jam ilgai teko manęs siekti ir įtikinėti, kad mums lemta būti kartu. Nežinau, kaip ten dėl tos lemties, bet jam vis dėl to pavyko mane įtikinti. Jis už mane buvo keturiais metais jaunesnis ir nebuvo joks pasakų princas. Kam papasakodavau apie mus, siaubingai pakraupdavo.
Jo gyvenimas nebuvo idealus: tėvai išsiskyrė, kai jis buvo dar visai mažas, mama mėgdavo išgerti, vaiku nesirūpindavo. Be to ir pasirūpinti būtų sunku tokiu vaiku – jis buvo tiesiog laukinis, nelankė mokyklos (baigęs tėra tik penkias klases), su kitais tokio pat likimo draugais išdykaudavo gatvėse. Ne karta buvo patekęs policijos įskaiton, vieną kartą teistas, bet dėl nepilnametystės buvo tik skirtas lygtinumas dviems metams. Kai mes susitikom, jis man nepasirodė nei koks nusikaltėlis, nei iš vis kad būtų koks blogiukas – buvo draugiškas, meilus ir labai dėmesingas. Iš pradžių nenorėjau jo įsileisti į savo širdį – jis labai stengėsi, o aš ji tik erzindavau sakydama, kad jis prieš mane tik vaikas. Taip ir jaučiausi: draugavom su juo, bet jam jaučiau tik globą ir begalinį gailestį…
