Nupiešk man avelę

 Avelė atsistojo ir nubėgo. Ji nutolo į horizontą ir jos niekas daugiau nebematė. Su laiku prisiminimai apie tai, kaip ji atrodė, išblanko. Liko tik vangus siluetas avelės, kuri lygtais kažkada egzistavo. Lygtais kažkada avelė ganėsi mūsų kieme. Mes vienas kitą vis bandome įtikinti, kad taip iš tiesų buvo.

Prisimename, kad kažkada pasisėkė paglostyti jos kailį. Įprastai ji bėgdavo tolyn, tačiau kartą, atsisėdę šalia jos mėgstamos vietos, išlaukėmė jos atėjimo ir tuomet ją paglostėme. Taip buvo, aš Tau taip sakau ir Tu patvirtini.

Mums prisimenant avelę, vis iššokdavo nuostabios emocijos. Gražiausia jų buvo pilnatvė. Tai buvo jausmas, kuomet viskas susiliedavo į vieną laimės akimirką, kuri turėjo tęstis amžinybę. Deja, niekas nesitęsė amžinai. Avelė pabėgo ir pilnatvė kartu su ja.

Geriau būtų pasakyti, kad avelė tiesiog išėjo, nes jos niekas nelaikė. Ji nuo pat to meto, kai kartu gyvenome, ganėsi priešais mūsų langus. Mes ją stebėdavom ir mėgavomės jos draugija. Ji keitėsi su laiku kaip ir keitėmės mes. Kol buvome jauni, avelės kailis buvo ryškiai baltas, ji striksėjo su džiaugsmu ir begaline energija. Neįtikėtina buvo kaip ji aukštai sugebėdavo pašokti. Avelė nebuvo plona, tačiau šokinėjo tarsi būtų lengva kaip pūkas. Aš kaskart į ją pažvelgęs pajausdavau įkvėpimą ir tikėjimą, kad viskas yra įmanoma. Tu sakydavai, kad man išėjus avelė tapdavo ramesnė.

Aš išeidavau į pasaulį, į pasaulį ieškoti laimės ir sėkmės. Laimės mato nebuvo, tačiau sėkmės buvo aiškus. Užsidėjęs savo solidų kostiumą, kiekvieną dieną išeidavau ieškoti tos sėkmės. Ją rasdavau vieną dieną greičiau, kitą visiškai nerasdavau. Tačiau visada rasdavau ką Tau papasakoti. Visi įvykiai net ir patys mažiausi man buvo neįkainojami, nes aš žinojau, kad grįšiu namo ir Tau apie juos papasakosiu. Tavo veide švytės pati tyriausia ir gražiausia šypsena, o mano širdy šokinės tūkstančiai laimės perliukų.

Žinoma ne viskas buvo rožėm klota ir buvo blogų akimirkų. Tokiais atvejais pas Tave rasdavau prieglobstį nuo atšiauraus pasaulio. Tu visada buvai mano namai. Buvai toji priežastis, dėl kurios nebijodavau, rizikuodavau ir laimėdavau. Avelė man suteikdavo prasmę pakeisti pasaulį, o Tu man ją primindavai.

Kai grįždavau namo, Tu man pasakodavai apie tai ką nuveikė šiandien avelė. Pasakodavai man apie ją taip detaliai, kad kaskart rodės, jog matau ją prieš savo akis. Aš avelę gyvai matydavau vis rečiau ir rečiau. Darbais apsikrovęs, grįždavau vėlai, o jau tuomes jos buvo nematyt. Ji naktį išeidavo, pasislėpdavo. Po kurio laiko negalėjau be Tavo pasakojimų apie ją ir laukdavau kada greičiau galėsiu grįžti ir išgirsti Tavo balsą. Aš niekada negalėjau Tau apibūdinti koks esu dėkingas už tas akimirkas.

Laimė man esi Tu. Buvimas su Tavimi man yra laimė ir viskas ką darau už mūsų namo sienų yra tik laukimas, kol grįšiu namo ir kalbėsiu su Tavimi. Tu išklausydavai manęs kaskart tarsi aš pasakočiau pačius neįtikimiausius dalykus. Man tai buvo rutina, tačiau, kai ją papasakodavau Tau, man tai tapdavo pasaka.

Mūsų pasakoje šokinėjo avelė. Ji kompensavo tai, kad mes niekada neturėjom vaikų. Abudu jų norėjome, tačiau pasaulis jais mūsų neapdovanojo. Liūdėt, neliūdėjom, nes guosdavom vienas kitą, kad reiškias taip lemta. Bent jau turėjom avelę.

Mūsų pasaka dar toli nuo savo pabaigos, nors dažnai pagalvoju, kad ji pasibaigė tuomet, kai išėjo avelė. Vis galvodavau, kad pakeisiu pasaulį ir avelė mane įkvėpdavo, kad aš galiu. Maniau, kad keičiau pasaulį aplinkui save, tačiau tik išėjus avelei supratau, kad iš tiesų tai pasaulis pakeitė mane. Kol buvo avelė, tol žinojau, kas yra tyra ir gražu, link ko aš judu. Be jos, viskas tapo vientisa mase, kurioje, jei ne Tu, nugrimsčiau į dugną ir tik dar labiau padidinčiau ją.

Avelė su laiku pasikeitė, o gal tik pasikeitė mūsų prisiminimas apie ją, o gal pasikeitėm tik mes. Kartais tiek daug nežinomųjų, kad net nebežinau kuom tikėt. Dėl to pažvelgiu į Tave ir paprašau, kad nupieštum man avelę.