As nesuprantu. Kaip jos gali nematyti, kad esu pikta? Ta prasme, kaip? Juk tai yra taip akivaizdu. Gerai, papasakosiu kas nutiko, kad jus mane suprastumete.
Tai stai, vakar mokykloje per ilgaja pietu pertrauka as ir dar kelios mergaites kalbejomes, koalbejomes apie technologijas. Staiga viena is mergaiciu tare:
-Oi, Lile! O kokia tu nesamone pasakei apie peles? Ar tai tikrai tavo megstamiausias maistas?
-Nenusisnekek, Luiza. Kokio normalaus zmogaus megstamiausias maistas yra peles?- susijuoke Guste.
-Greiciausiai Lile norejo tik pasisaipyti is mokytojos. Ar gi ne taip?- tare mergaite vardu Rimgaile.
As norejau jai pritarti, nes kitaip buciau atrodziusi kaip paskutine kvaile. Taciau pasakiau visiska nesamone:
-Ne, as is nieko nesisaipiau. Peles tikrai yra mano megstamiausias maistas! Ir prasau jo neizeidineti!-susukau supykusi.
-Kas tau? Elgiesi kaip supykusi bet tavo veidas yra ramus kaip nezinau kieno.-Tare Luiza.
-Ji vel issidirbineja. Eime.-pasake Rimgaile.
-Keistuole,-atsisukusi susnibzdejo Guste.
Kaip jos nemato, kad as pykstu?! Juk mano uodega kaip paklaikusi siubuoja i salis! Ak... tiesa. As visai pamirsau, kad jos negali matyti mano uodegos.
